Gal pasakos praverčia ne tik vaikui, bet ir jo tėveliams, nes net nereikia aiškinti, kodėl turi jų klausyti. Pakanka tik priminti, kas nutiko septyniems nepaklusniems, į namus vilką įsileidusiems ožiukams arba kuo baigėsi Pagranduko nuotykiai, kai šis paspruko nuo senelių...

Taip, pasakos padeda auklėti vaikus. Ne veltui tūkstančius metų įvairios pasakos, legendos ar padavimai buvo iš kartos į kartą perduodami kaip liaudies išmintis. Pasakos – tai netiesioginis būdas paruošti vaiką gyvenimui, perspėti apie būsimus pavojus, sunkumus ir perduoti vertybes, bėdų įveikimo būdus, tikėjimą, kad įvykiai gali baigtis gerai, net kai viskas atrodo labai baisu bei apima neviltis.

Literatūrinės pasakos yra arčiau gyvenimo, suprantamesnės vaikui, o sukurtos liaudies – vertingesnės. Bet liaudies pasakų vaikai kartais nesupranta. Net kai kurie žodžiai nesuprantami, nes nėra išlikusių jais pavadintų daiktų. Kurios pasakos vaikui naudingesnės?

Pasakų nauda priklauso nuo kūrėjo. Pavyzdžiui H.K.Anderseno kūrinių netgi negalima vadinti pasakomis, nes neatitinka vieno kriterijų: pasakos turi baigtis gerai. Broliai Grimai rinko liaudies pasakas ir jas užrašė literatūrine kalba, todėl jos tikros. Jeigu vaikui kuri nors patinka – vadinasi, joje rado tai, kas šią akimirką atrodo svarbu. Todėl įsiklausykite į vaiką. Jeigu nenori kurios nors, neskaitykite, jeigu patinka – vadinasi, ji tinka. Kad nesupranta tam tikrų žodžių – ne bėda. Kai labai įdomu, vaikas klausinėja, išsiaiškina ir pagausina savo žinias. Pasakų realijos aktualios ir dabar, nes dažniausiai jos atskleidžia, kaip keičiasi žmogus. Pavyzdžiui, trečias brolis kvailelis pasakos pabaigoje veda princesę ir tampa karalystės paveldėtoju. Tokios pasakos – aktuali pamoka ir šiomis dienomis. Juk kas paprastai laimi? Tas, kuris padaro neįprastus, iš pažiūros kvailus sprendimus arba gerumu, nuoširdumu nugali gudrumą ir apsukrumą (Pelenė pasakos pabaigoje tampa princese).

Kodėl dažnai vaikui labiau patinka sekamos, o ne skaitomos pasakos? 

Kai sekame pasaką – žiūrime į vaiką, kai skaitome – į knygutę. Ir tai tik viena sekamos pasakos savybė, kuri veikia kitaip nei skaitomos.

Knygynuose raibsta akys nuo iliustruotų pasakų knygelių, vaikams jos patinka. Tačiau pasigirsta nuomonių, kad vertingesnės be paveiksliukų, nes netrukdo fantazuoti, kurti savo vaizdinius. Ar tai tiesa?

Gyvename aplinkoje, kurioje tikra gausybė įvairiausių vaizdinių. Vien į parduotuvę užėję su vaiku jau pamatome visas W.Disney‘aus princeses, raganas, barbes ir kt. O kur dar televizija? Visi pasakų personažai veikia vaiko vaizduotę. Todėl originaliai iliustruota knygutė kaip tik gali tą vaizduotę praplėsti. Kokią knygutę pirkti – su paveiksliukais ar be sprendžia tėveliai, nes abi nuomonės apie iliustracijų poveikį yra teisingos.

Kodėl prieš miegą vaikas iš daugybės knygelių visą laiką renkasi tas pačias, pavyzdžiui, apie katinėlį ir gaidelį, Joniuką ir Gretutę? Gal šias pasakas paslėpti, kad pamėgtų ir kitas? O gal ir toliau skaityti, nes galbūt taip mažylis sprendžia kilusius klausimus (mokosi įveikti baimę ar kt.)?

Kuo dažniau įsiklausykite į vaiką, jo poreikius. Mažyliui tie patys dalykai būna labai svarbūs, kol juos išmoksta. O mokymasis – tai nuolatinis kartojimas. Todėl ir kartoja, kol išmoksta beveik atmintinai. Žinodamas, kas pasakoje bus, ką kas sakys, gerai jaučiasi. Ir toje pasakoje greičiausiai yra kažkas, kas vaikui dabar svarbu. Kai jau būna pasiruošęs įveikti tai, ką turi nugalėti, jam pasidaro nebeįdomu, nuobodu ir tada ieško naujos. Todėl nereikėtų dirbtinai drausti tų pačių pasakų, tačiau sudaryti galimybę „atrasti“ naujų, kai senos taps neaktualios, būtų naudinga.

Ar liūdnos, baisios pasakos grūdina dvasią, moko atjautos, todėl nereikia jų vengti? Kokio amžiaus mažyliui jau galima tokias sekti? Ar tik nuo septynerių?

Nuo išgyvenimų vaiką reikėtų šiek tiek pasaugoti. Panašiai kaip gėlę. Juk ji, šiltnamyje auginta ir greitai perkelta į lauką, dažniausiai nuvysta. Tegul pasakos vaikui būna tarsi tas laukas gėlei, bet su apsauga nuo speigų ar kitų netikėtų oro sąlygų, būtų pagalba, jeigu jau kas nors nutiktų.

Vaikas dažniausiai labai gerai parodo ar pasako, kad pasaka yra per baisi ar baisi, bet labai įdomi. Liūdnas, baisias pasakas galite skaityti anksčiau nei nuo septynerių. Ūgtelėję vaikai apie baisias istorijas pasikalba tarpusavyje, pripasakoja vieni kitiems tokių, kokių net parašytų nerasite. Geriau padėti jiems išgyventi savo jausmus nei drausti. Jeigu drausite, jie gali bijoti su jumis apie tai kalbėti ir su savo baimėmis gali likti vieni.

Kai kurios mamos žiaurias pasakų vietas praleidžia ar perkuria. Juk net H.K Anderseno pasakas leidėjai keičia (kad mažiau būtų juntama rašytojo neurozė). Kaip elgtis, jei vaikas pradeda verkti arba žiaurieji pasakų veikėjai ateina į sapnus ir trikdo ramų miegą?

Gerai, kad H.A.Anderseno pasakos yra pakeistos. Tačiau ir lietuvių liaudies pasakose siaubų netrūksta, pvz., Jonukas ir Grytutė iškepa raganą. Bet mažas vaikas kitoks, neįsivaizduoja žmogaus kepimo taip, kaip mes, tiesiog džiaugiasi, kad nugalėjo gėris.  

Pasaka parodo, padeda įvardyti tas baimes, kurias vaikas greičiausiai ir taip jaučia. O jei veikėjai ateina į mažylio sapnus, kelia nerimą, baimę, būtų sveika apie tai pasikalbėti ir padėti baimę išjausti. Netgi yra toks posakis: „Pranokti savo baimes.“ Tai reiškia tapti už jas didesniam. Šalia lovytės galite padėti kokį kitą siaubūną (žaisliuką ar paveiksliuką, vaiko nupieštą baubą, kuris gal net baisesnis už tą, kurio bijo) ir pasakyti: „Ši pabaisa yra tavo apsaugininkė. Dabar abu budėkite ir saugokite namus, jokiu būdu nemiegokite.“ O einant sargybą, kaip žinoma, labai ima miegas... 

Tik nesakykite vaikui: „Nebijok.“ Tai būtų tas pats, kaip liepti: „Nejausk to, ką jauti.“ Vaikas (taip pat ir suaugęs žmogus) dažniausiai negali tiesiog imti ir nejausti, nors baimė atrodo nelogiška. Kai patariama nebijoti, vaikas jaučiasi tik dar blogiau, kaip nesugebantis „išjungti“ savo jausmų. Leiskite jam bijoti. Baimė yra kaip signalizacijos sistema, reaguojanti į pavojų, tegul ir nelogišką. Baimė neužauga iki begalybės, jei su ja ne kovoji, bet įsiklausai ir išgirsti.

Maža vaiko širdelė kartais pagaili blogiuko. Ar tai reiškia, kad mažylis neskiria gėrio nuo blogio? Ar reikia vaiką pavedėti teisingo vertinimo link? 

Laimingas žmogus nebūna blogas ir ne iš savo stiprumo tampa piktas, kerštingas. Todėl vaiko atjauta kenčiančiam blogiukui – labai gražus jausmas. Nemanau, kad jį reikėtų bandyti išguiti. Gal geriau paaiškinti, kad blogiukas gali atkentėti, paskui tapti geras, sugalvoti laimingą pabaigą net ir jam?

Moralines vertybes, požiūrį į tai, kas yra gerai, o kas blogai, tėvai perduoda vaikui net ir daug apie tai neaiškindami. Stebėdamas, girdėdamas, kaip ir ką jūs kalbate apie įvykius ar žmones, mažylis kaip kempinė viską sugeria. Aišku, vėliau vertybes gali pakeisti, gal net į priešingas. Tai priklauso nuo jūsų santykių. Jeigu norite vaiką pamokyti, nepamokslaukite ir nenurodinėkite: „Galvok, daryk, kaip aš sakau.“ Jis labiau įsiklausys, jei paliksite teisę rinktis: „Aš tai daryčiau taip“, arba: „Manau, kad yra taip, bet tu gali daryti (galvoti), kaip nori.“ Vaikai mėgsta kovoti dėl teisės gyventi savo gyvenimą taip, kaip nori, o ne taip, kaip liepia tėvai.

Būna, bandydamas padėti vaikui, psichologas pasitelkia pasakas. Kokio amžiaus vaikų sielą jos gali gydyti? 

Kai tik vaikas jau gali suprasti, kas sakoma. Pasakos pasufleruoja, kaip išsisukto iš padėties, tačiau netiesiogiai, todėl nesukelia vaiko atmetimo reakcijos, gynybos. Jos tarsi suteikia galimybę pasirinkti, kaip reaguoti į padėtį, kaip spręsti savo gyvenimo uždavinius. 

Nuo kada vaikas jau pats gali kurti pasakas?Ar galima jose įžvelgti vidinį vaiko pasaulį, jo atspindžius ir, jei reikia, jam padėti?

Išmokęs šnekėti vaikas pradeda pasakoti istorijas. Tuose pasakojimuose tarsi veidrodyje iš tiesų galima įžvelgti vaiko vidinio pasaulio atspindžius. Pasakų kūrimas gali padėti rasti išeitį iš gyvenimiškos situacijos ne tik vaikams. Pasakų terapija sėkmingai taikoma ir į aklavietę patekusiems suaugusiesiems. Svarbiausia taisyklė jas kuriant (taip pat ir gydomąsias) – laiminga pabaiga. Jeigu vaikas kuria istoriją ir neranda laimingos pabaigos, galite tai suvokti kaip signalą, kad kol kas dar nerado sprendimo ar tam tikros išeities. Bet gal vaikas kovoja tik dėl savo teisės sugalvoti kitaip, nei nori mama ar tėtis? Tuomet jo nespauskite, leiskite pasilikti nelaimingą pabaigą. Galbūt prie pasakos sugrįš vėliau ir sugalvos tą laimingą pabaigą.

Ar gali vaikui pagelbėti mama? 

Taip. Jeigu įsiklausys į vaiką, per daug jo nespaus, netiesiogiai padės surasti stebukladarių ar stebuklingų daiktų, padės sukurti laimingą pabaigą. Bet čia galioja taisyklė: „Tai, ką gaunu, turi savo kainą, o tai, ką atrandu pats – neįkainojama.“ Todėl geriau paieškoti, palaukti kaip įmanoma ilgiau ir nesiūlyti savo sprendimų, leisti vaikui pačiam patirti paieškų kančią ir atradimo džiaugsmą.

Ar pasinėręs į pasakų pasaulį vaikas neatitols nuo tikrovės, kai gėris dažnai neįveikia blogio, o ilgo, kruopštaus darbo nevainikuoja sėkmė? Gal pasakas „dozuoti“? Arba, priešingai, kuo daugiau skaityti, kad padėtų suaugti? 

Tikrovė yra tokia, kaip mes (optimistai ar pesimistai) suvokiame. Pasakos mus moko optimizmo, nes visada gerai baigiasi, tik tarpinėse stotelėse kelyje į laimę laimi blogis. Kaip ir optimistų gyvenime, nes net ir pralaimėję mano, kad nesėkmė tik laikina. Jie gyvena tikrai laimingiau, nes mažiau kremtasi, labiau tiki, kad sėkmė dar laukia, ir paprasčiau išgyvena sunkias akimirkas. Todėl aš pasisakau už pasakas. Jose slypi didelė senolių išmintis, pasaulio slėpinių įžvalgos. O tai, kad visame pasaulyje jos yra panašių siužetų, tik dar kartą tai įrodo.

Pasakų nauda:

- Lavina vaizduotę, mąstymą, moko gyvenimo tiesų.

- Ugdo vaiko kalbą (supažindina su jos sandara, moko taisyklingai tarti žodžius ir sudaryti sakinį, gausina žodyną ir pan.).

- Pasakos metafora įsismelkia į pasąmonę ir padeda įveikti vidinio gyvenimo „duobes“, bendravimo sunkumus, rasti išeitį iš keblios padėties tikrame gyvenime.

Vaiko raida ir pasakos:

0-1,5 m. mažyliui itin svarbu girdėti ramų mamos balsą, intonacijas, gimtosios kalbos ritmiką. Todėl labai tinka pasakos su dainuojamaisiais intarpais, eiliuotos pasakaitės, kurių pabaiga laiminga.

1,5-2 m. vaikas jau pradeda kalbėti, noriai klauso trumpų, paprastų pasakaičių apie gyvūnus, mėgdžioja jų kalbą.

2-3 m. vaikas gali kartais paklausyti į kompaktinę plokštelę įrašytų pasakų, nes ryšys su mama ir tėčiu jau nėra toks gyvybiškai būtinas.

3-4 m. vaikas pradeda suvokti stebuklines pasakas, kuriose yra aiškios ribos tarp gerų ir blogų veikėjų.

5-6 m. ikimokyklinuko smegenyse vyrauja pusrutulis, atsakingas už vaizdinį mąstymą ir emocinę raidą. O tas, kuris atsakingas už loginį mąstymą, subręsta 6-7 metais. Tad iki tol nereikėtų vaiko perkrauti informacija. Jam vis dar labai smagu sužinoti apie pasaulį iš liaudies bei literatūrinių pasakų.

6-8 m. ir vyresnis vaikas noriai skaito bei klauso stebuklinių pasakų, kurių veikėjai turi neįtikimų savybių, geba įveikti net pačias sunkiausias kliūtis.