Šturmanė Irina Jankovskaja: niekada negalvojau, kad galiu taip stipriai mylėti

Vilnietė šturmanė Irina Jankovskaja moterų ralio elitą kurį laiką iškeitė į ramius pasivaikščiojimus su vaikišku vežimėliu. 8 mėnesių sūnų Nojų auginanti moteris interviu pasakoja apie naują motinystės patirtį.

Vilnietė Irina Jankovskaja - gerai žinoma ralio sporto pasaulyje. Tiesa, šiuo metu ją galima sutikti ne šturmano kėdėje lenktynėse, o, pavyzdžiui, Bernardinų sode ramiai stumdant sūnaus Nojaus vežimėlį. Irinos gyvenimas gimus sūneliui pasikeitė iš esmės. Adrenaliną lenktynių trasoje pakeitė rūpestis dėl pirmagimio Nojaus. Mylimas sūnelis gimė rugsėjo septintąją, o jau kitą dieną moteris sulaukė dar vienos didžiulės staigmenos – atsikėlusi ryte ji po pagalve rado mylimojo Aldo Rastenio sužadėtuvių žiedą.

Apie aštuonis mėnesius besitęsiantį motinystės nuotykį, ralį bei ateities planus – pokalbis su Irina.

Irina, kaip nutiko, kad tapote ralio šturmane?

Automobilių sportas mano gyvenime atsirado visiškai neplanuotai ir netikėtai. Tiesiog tuo metu gyvenau apsupta žmonių, kurie domėjosi ir dalyvavo lenktynėse. Jie paskatino susidomėjimą raliu bei paskatino nuvažiuoti pirmuosius kilometrus. Esu iš menininkų šeimos. Abu tėvai muzikantai, muzikos pedagogai, todėl šis pasirinkimas ir kryptis buvo labai netikėta. Nustebinau ne tik visus aplinkinius, tačiau ir pati savyje atradau kažką labai naujo ir neįprasto sau. Vaikystėje buvau linkusi į tiksliuosius mokslus, gal todėl mane labiau sudomino šturmano pozicija, juk šturmanas nuolat skaičiuoja, stebi laikrodį, tvarko dokumentaciją ir atlieka daug kitų atsakingų veiksmų varžybų metu. Pabandžiau ir patiko. Galima sakyti, kad man tiko posakis „kartą paragavęs, negali sustoti“.

Iš pradžių viskas prasidėjo nuo komandos, serviso zonos, komandos darbo planavimo bei pasiruošimo varžyboms. Tada buvo mėgėjiškos ralio varžybos ir galiausiai rimtos išvykos į Lietuvos ir Europos ralio varžybas, Rusiją, dalyvavimas Lietuvos ralio čempionate.

Asmeninio albumo nuotr.

Galbūt šiuo metu jau nebėra taip neįprasta girdėti apie moteris ir automobilius. Šia tema daug kalbama, kuo toliau, tuo daugiau merginų dalyvauja automobilių sporto varžybose, daugėja tarptautinių renginių, skirtų tik moterims. Tačiau kai mes pradėjom (sakau mes, nes pirmose rimtesnio pobūdžio varžybose prie starto linijos stojom visiškai moteriškas ekipažu, buvau ne tik šturmanė moteris, tačiau ir automobilį vairavo mergina), tai buvo gana neįprastas reiškinys ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje. Mūsų moteriškas ekipažas iš karto sulaukė didelio susidomėjimo. Atsirado rėmėjų, pradėjom daug dirbti, treniruotis, važinėtis. Galiausiai tai tapo gyvenimo būdu. Viskas sukosi aplink ralį, tai buvo ir darbas, ir hobis, ir laisvalaikis.

Turbūt ne kartą girdėjote, kad tai nemoteriškas užsiėmimas. Kaip jūs pati tai vertinate?

Mes, moterys, esame stiprios. Kad ralis nemoteriškas užsiėmimas, tai labiau mitas. Manau, kad kiekviena drąsi, atsakinga bei besidominti technika mergina gali būti puiki pilotė arba šturmanė. Ralis – tai nėra nutrūktgalviškas lakstymas automobiliais po laukus ir miškus. Tai tikslingas, atsakingas darbas, kuris reikalauja didelio susikaupimo, atsakomybės, tikslumo, psichologinio pasiruošimo. Vidinė ralio politika šiek tiek skiriasi nuo to, ką mato žiūrovas. Iš šono tai atrodo ekstremalus užsiėmimas, tačiau iš tiesų ralis yra daug sudėtingesnė sistema, reikalaujanti daug atsakingo darbo iki ir po varžybų. Tai ilgas pasiruošimo procesas, darbas su savim, su komanda, su pilotu, technika, rėmėjais ir t.t.

Ralis – tai nėra nutrūktgalviškas lakstymas automobiliais po laukus ir miškus. Tai tikslingas, atsakingas darbas, kuris reikalauja didelio susikaupimo, atsakomybės, tikslumo, psichologinio pasiruošimo.Irina JANKOVSKAJA
Kaip jaučiuosi būdama daugiausia tarp vyrų? Vyrų yra visur: banke, parduotuvėje, automobilių plovykloje, kavinėje, taip pat ir ralyje. Tiesiog žiūri į juos kaip į kolegas. Žinoma, dėmesio tikrai netrūksta, jis malonus, tačiau to nesureikšminu.

Jūsų vyras - motožiedo varžybų lenktynininkas, turbūt, jums lengviau suprasti vienas kitą, nes adrenalinas abiems nesvetimas?

Susipažinome mes kaip ir visi „normalūs žmonės" - mieste. Tai, kad abiejų darbas susijęs su adrenalinu, neturėjo jokios įtakos pažinčiai, tiesiog patikom vienas kitam kaip vyras ir moteris. Vėliau panašūs interesai suartino dar labiau, sustiprino susidomėjimą vienas kitu. Nors atvirai sakant, man motociklų sportas nėra labai priimtinas ir aš niekada juo nesidomėjau.

Aldas yra buvęs Lietuvos plento žiedo čempionas, tačiau paskutiniuoju metu buvo atitolęs nuo profesionalaus sporto. Šiemet jis grįžta į trasą, o aš štai „pakabinau šalmą ant vinies".

Asmeninio albumo nuotr.

Papasakokite apie sūnaus Nojaus gimimą.

Nėštumas praėjo labai sklandžiai. Nejaučiau nei didelio diskomforto, nei buvau „atskirta nuo pasaulio". Visą laiką jaučiausi gerai, fizinių jėgų taip pat netrūko. Kai pradėjo augti pilvukas, buvo šiek tiek keista dėl didėjančio svorio ir pakitusių formų, tačiau viskas labai greit po gimdymo vėl sugrįžo į savo vėžes ir dabar sveriu net šiek tiek mažiau, nei prieš gimdymą. Nuo pat pirmų nėštumo savaičių mane prižiūrėjo nuostabi gydytoja Linda Širšinaitienė, kuri puikiai išmano ir atliko savo darbą. Esu be galo dėkinga jai už puikią priežiūrą bei nuoširdų, žmogišką bendravimą, supratimą bei palaikymą.

Kita nėštumo pusė, kuri nebuvo tokia puiki – psichologinė. Nėštumas pirmas, viskas labai nauja, nesuprantama ir neįprasta, tad streso tikrai netrūko. Visus devynis mėnesius keitėsi gyvenimo ritmas, supratimas, kad nuo šiol nebebus taip, kaip anksčiau. Nėštumo metu tiesiog „suaugau" kaip moteris.

Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose. Nuostabus personalas, stipri komanda, labai gera priežiūra. Beprotiškai bijojau. Atrodytų juokinga, mergina, važiuojanti ralyje, taip bijo, tačiau atvirai pasakius man dar taip baisu nebuvo niekada. Dabar juokaujame su kolegomis, kad po gimdymo joks ralis, jokios avarijos, jokie virtimai nebaisūs. Gimdyti planavau pati, tačiau dėl siaurų dubens kaulų gimdymo eiga komplikavosi, ir teko daryti cezario pjūvį.

Susilaukusios vaiko daugelis moterų sako, kad tampa atsargesnės, įgyja daugiau baimių. Kaip jus pakeitė gimdymas?

Galbūt tai ne baimė, o atsakomybė? Gimus Nojui beveik galutinai nusprendžiau nebesugrįžti į sportą ir pabaigti ralio karjerą. Šiuo metu jam esu reikalingesnė ir rizikos faktorius ralyje yra per didelis, kad rizikuočiau tuo, kas sūnui yra svarbiausia. Juk šiuo metu aš jam esu visas pasaulis, kaip ir jis man. Galvoju apie karjeros pabaigą, nors po gimdymo sulaukiau jau ne vieno pasiūlymo vėl sugrįžti į trasą. Artimiausiu metu manęs tikrai nepamatysite šturmano kėdėje, bet mielai apsilankysiu varžybose ir palaikysiu kolegas. O kaip bus ateityje - laikas parodys.

Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose. Nuostabus personalas, stipri komanda, labai gera priežiūra. Beprotiškai bijojau. Atrodytų juokinga, mergina, važiuojanti ralyje, taip bijo, tačiau atvirai pasakius man dar taip baisu nebuvo niekada.Irina JANKOVSKAJA
Dabar Nojui jau aštuoni mėnesiai. Auga puikiai: sveria devynis kilogramus, moka atsisėsti, sėdėti, šliaužioja, nuolat kažką "dainuoja" ir „burbuliuoja", išmoko žodį „tete". Nuo šešių mėnesių jau ragauja įvairių košių ir daržovių, tačiau neapsieina ir be mamos pieno. Išmiegoti naktimis kol kas nepavyksta, kas nelabai patinka mamai ir tėčiui, tačiau tikiuosi, kad ateityje situacija pagerės. Laukiame šiuo metu pirmojo dantuko.

Sūnelis labai sumanus ir švelnus vaikas, mėgsta artumą, prisiglausti, bet tuo pačiu ir išdykėlis – jis visiškas „tėtučiukas", kuris tik pamatęs tėtį, iš karto nusiteikia žaisti ir pramogauti. Sūnus turi artimą ryšį su tėčiu, tikiuosi, kad ateityje tas ryšys tik stiprės.

Kol kas didesnių ligų pavyko išvengti. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau atšilo, nes Nojus nelabai mėgo žiemą eiti į kiemą ir rengtis jį varžančiais drabužiais. Šiuo metu mėgaujamės ilgais pasivaikščiojimais ir kelionėmis gryname ore.

Asmeninio albumo nuotr.

Ko gero, ne vienas jūsų pažįstamas juokais pasako, kad auginate sūnų - būsimą lenktynininką. Ar leistumėte sūnui užsiimti automobilių ar motociklų sportu, jei paaugęs jis to norėtų?

Žinoma, kad leisime. Ir padėsime, ir paskatinsime, ir palaikysime, jei tik jis to norės. Kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią patys, ir niekas už mus negali nuspręsti, kuriuo keliu eiti.

Kokių naujų savybių ar vertybių jums davė motinystė?

Labai džiaugiuosi, kad esu mama. Tai didžiulė laimė, kuri yra tiesiog neapsakoma. Nežinau, kaip aš gyvenau anksčiau be Nojaus. Niekada negalvojau, kad galiu taip stipriai mylėti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis