Manęs vis neapleidžia klausimas, kodėl šiandien taip svarbu ir kone būtina įduoti pradinukui mobilųjį telefoną, kad saugiai grįžtų vienas namo. Ši visuomenės nuostata ar mada veikia ir mano dukrą, kuri spiria savo mamą į kampą: arba duodi telefoną ir aš grįžtu namo viena, ar toliau važiuok manęs pasiimti. „Be telefono nevažiuosiu“, – sakė ji man, bet važiavo, o po to pasakojo, kokį smagų ritualą susikūrė: belaukdama autobuso užsukti paganyti akių dailės krautuvėleje ar pasivaikščioti su ledų porcija po parkelį. Nuo darželinio amžiaus ji nueina į kaimo krautuvę, o brolis, dar ketverių, nugąsdino mane vienas pats apėjęs ratą aplink kaimynų namus ir man gėlių priskynęs.
Tikriausiai kiti tėvai tai jau seniai suvokia, bet man tartum žirafai tik šiandien atėjo į galvą atsakymas: vaikui nereikia telefono vaikščiojant ten, kur su šeima praminti takai, kur jis jaučiasi ramus ir saugus, nes atpažįsta vienus ar kitus kaimynus, užsuka į krautuves, ne kartą lankytas kartu su tėvais. O kai šįryt pasiūliau dukrai pailginti jos kelią namo, pajutau jos paniką: „Nežinau šito kelio, man reikia telefono“. Iš tiesų, toji kelio atkarpa, nors tikrai žinoma, jai dar nėra jauki ir sava, kaip kitos, ir vaikui atrodo, kad būtent telefonas pasitarnautų kaip gelbėjimosi ratas.
Kita kalba, kaip aš galėčiau padėti pasimetusiam ir išsigandusiam vaikui nuotoliniu būdu, ypač jei tuo metu negalėčiau atsiliepti. Neabejoju, kad kiti tėvai tai jau patyrę, bet man tai atrodo keblu ir net absurdiška. Tačiau šis vaiko nerimas pagimdė kitą sprendimą: supažindinti ją su nauju maršrutu, prisijaukinti kiek tai įmanoma didmiesčio šurmulyje ir sulaukti laiko, kai ji ryšis ir šiai kelionei, kaip pati pasiprašė keliauti kitu keliu ir be telefono anksčiau.
Be to, mane aplankė toks dejavu jausmas, kad telefonas yra čiulptuko, antklodėlės, žaisliuko-migduko pakaitalas, kurių mes savo vaikams nenaudojome. Nebrandus orientuotis erdvėje ir laike didmiesčio vaikas, gauna daiktą į rankas, kad jam būtų ramiau (ar saugiau, kitas klausimas), ir tėvams galvos nekaudėtų. Apie tėvų fobijas ir nerimą dar viena atskira tema, kuriai iliustruoti atsimenu savo begalinę baimę, išleidus aštuonmetę pirmagimę į ekskursiją su choru į Estiją. Ko tik laukiant vaiko (o tada tik pradžia mobiliųjų eros buvo) neprisigalvojo mano vidinis, iš vaikystės nesaugus, vaikas: autobuso avarija, pasimetė, susilaužė koją, t.t. Nurimau tik tada, kai dukra sveika gyva grįžo namo, o bėgant metams rimstu labiau, matydama ką geba mano vaikai.
Vakar mažiausioji geležinio strypo pagalba įsiropštė į plytinę tvorą, ant kurios sesė ir brolis mėgsta sėdėti ir praeivius stebėti. Kad į medžius lipa, tai seniai ramu, bet toji buvo naujiena.
Beje, telefoną visgi turime, laidinį, kuriuo grįžęs namo vaikas gali, jei nori, paskambinti tėvams, arba mes pasiteiraujame, kaip sekėsi namo keliauti. Bet ir kaimynų aplink turime!
Galbūt mūsų šeimos atvejis kažkoks kitoks ir netinka daugumai kitų šeimų, kurioms mobilusis telefonas vaiko rankose yra išganymas, bet gal vis dėlto yra ir kitų, tegu ir lėtesnių sprendimų, nei skubiai vaikui į rankas įbruktas daiktas.
Šaltinis: https://vaikystevaikams.wordpress.com/
