XXI a. mamos nebesėdi namuose, kol vaikai išeina į darželį. Vos tik kūdikis šiek tiek ūgteli, jos drąsiai nešasi juos į mamoms su kūdikiais skirtus kino seansus, muziejus ir kitas viešas vietas bei renginius. Manoma, kad bendravimas, savišvieta, domėjimasis ne tik košelėmis ir sauskelnių „turtais" mamai yra sveika visomis prasmėmis. Spektakliai patiems mažiausiems „subalansuoti" kaip tik jiems: be siužeto, dialogų, juose „vaidina" didžiulės ryškių kontrastingų spalvų geometrinės figūros ar abstrakčios lėlės, skamba lengva paprasta muzikėlė. Taigi, į tokį spektaklį mama turėtų nešti kūdikį tenkindama ne savo, o mažylio poreikį. Ar kūdikiui tikrai to reikia? Kodėl?

Pirmojo Lietuvoje spektaklio kūdikiams „Labas, mažyli" režisierė Karolina Jurkštaitė įsitikinusi: „Teatras žadina smalsumą ir vaizduotę".

Klaipėdos lėlių teatro režisierė Karolina Jurkštaitė kurti spektaklį kūdikiams ėmėsi neatsitiktinai – tuo metu gyveno motinystės rūpesčiais, augino vos vienų sūnų. Į naujus vandenis galbūt stumtelėjo ir pasaulinės tendencijos. Pasak režisierės, šiuo metu visas pasaulis išgyvena didelius pokyčius, kurie pasireiškia sąmoningesniu požiūriu į žmogų. „Tradicinės edukacijos formos nebetenkina poreikių, manau, kad teatras – taip pat. Šiuo metu ypač „investuojama" į mažą vaiką. Todėl spektakliai kūdikiams visame pasaulyje tampa itin populiarūs."

Daug per trumpą laiką

Žmonės, kurie kuria kūdikiams ir vaikams, net nesvarbu ką – pasakas ar spektaklius, pirmiausia turi suprasti, kaip pasaulį jaučia ir suvokia patys mažiausieji. Režisierius turi išmanyti ir fiziologiją, ir psichologiją, t. y. kokiu atstumu kūdikiai mato spalvas ir formas, kaip ilgai geba išlaikyti dėmesį, kaip reaguoja į šviesą, kokie garsai patinka, kokie juos gąsdina, kokios „temos" aktualios ir t. t. Kūdikiai pirmiausia pasaulį pažįsta per ryškias, kontrastingas spalvas, iš aplinkos pradeda išskirti įvairias geometrines figūras (rutulį, kubą, kūgį), jų smalsumą žadina kontrastinga šviesa, dėmesį trumpam prikausto ausiai malonūs, bet taip pat kontrastingi aukšto ir žemo registro, skirtingų instrumentų „gyvai" išgauti garsai. Reginio vaizdas, garsas, tempas ir ritmas keistis turi gana dažnai – kas 5-6 sek., antraip mažųjų dėmesys slopsta. Kūrėjas taip pat turi išmanyti, kokia muzika stimuliuoja kūdikį, o kokia ramina, kas ir kaip veikia vaizduotę, jausmus ir t. t. Jei vaizdas ir garsas patinka, kūdikis reaguoja į tai pozityviai: krykščia, mojuoja rankytėmis ir kojytėmis, sukioja galvutę, akutėmis seka figūras, aktorių judesius ir t. t. Toks reginys turi ugdomąjį poveikį – stimuliuoja regą, motoriką, plečia emocijų spektrą. „Todėl labai padeda, jei spektaklį kuriantis režisierius ar režisierė turi savo mažamečių vaikų", – yra įsitikinusi K.Jurkštaitė. Spektaklis kūdikiams turi būti trumpas – ne ilgesnis nei 25-35 min.

Saugu ir šilta

„Kūdikiai labai jautrūs aplinkos įtakai, todėl spektakliai jiems turi būti subtilūs, o svarbiausia, kad atmosfera būtų saugi ir šilta, – sako režisierė. – Bent kartą teatre išgąsdintas kūdikis ateityje gali turėti baimių ar net psichologinių bėdų. Išsigąsti mažyliai gali dėl įvairių priežasčių – per anksti užgesus šviesoms, per stipriai prasiveržus aktorių emocijai ar tiesiog per garsiai užgrojus muzikai.

Kūdikiai labai jautrūs aplinkos įtakai, todėl spektakliai jiems turi būti subtilūs, o svarbiausia, kad atmosfera būtų saugi ir šilta.Režisierė Karolina JURKŠTAITĖ

Spektaklis, sukurtas vaikams nuo 5 m., tikrai skirsis nuo spektaklio kūdikiams. Pirmiausia „sunkesnė", sudėtingesnė bus tema, paskui ir jos diktuojama forma. Kada pirmą kartą į teatrą atnešti ar atsivesti mažylį, labiausiai priklauso nuo to, kam skirtas spektaklis. Kai kurie spektakliai mažiausiems yra interaktyvūs, todėl įdomiausi tiems kūdikėliams, kurie jau šliaužioja, gali patys sėdėti, ropoti, liesti ir čiupinėti, t. y. maždaug nuo šešto-aštunto gyvenimo mėnesio. Kiti skirti kūdikiams jau nuo 3 mėnesių – jie yra „lėtesni". Dažniausiai teatro kūrybinė grupė spektaklio pristatymuose nurodo tinkamą kūdikių amžių – ilgainiui intuityviai pradedi jausti, kam spektaklis tiks ir patiks. Kūrėjai studijuoja ir kūdikio (vaiko) psichologiją, ir raidą, ypač tada, kai spektaklis yra skirtas tam tikrai vaikų amžiaus grupei ir konkrečiai temai, pvz., tamsos baimei. Platesnes temas liečiantys, daugiasluoksniai spektakliai dažniausiai skirti visai šeimai. Vadinasi, įvairiaus amžiaus žiūrovui spektaklyje bus aktualių temų. Patarčiau neignoruoti spektaklio kūrėjų rekomendacijų dėl žiūrovų amžiaus. Kiekvienas meno kūrinys yra „gyvas", jame užkoduota mintis, idėja, kūrybinės grupės energija, tikslai. Žiūrovas „sugeria" ne tik tai, kas matoma, bet ir tai, kas nematyti plika akimi, t. y. spektaklio atmosferą."

Mamos spektaklis

K.Jurkštaitės spektaklis kūdikiams paremtas daug metų žmogaus smegenų veiklą tyrusio mokslininko ir pedagogo Gleno Domano metodika, kurios esmė yra interaktyvus tėvų ir vaikų bendravimas perteikiant šiems skaitymo, matematikos ir enciklopedines žinias. Pavyzdžiui, kūdikiui tam tikra tvarka pateikiami faktai ir jis ilgainiui pats „atseka" po tais faktais slypintį dėsningumą. Taip mažylis patiria atradimo džiaugsmą ir noriai imasi ieškoti aplinkoje daugiau to dėsningumo įrodymų. „Statydama spektaklį „Labas, Mažyli!" naudojausi metodu, kai kūdikį mokant matematikos, skaitymo ar enciklopedinių žinių, naudojamos kartoninės kortelės, ant kurių pateikiama informacija, t. y. skaičius, žodis arba paveikslėlis, – pasakoja režisierė. – Teatras kitaip nei animacinis filmukas suteikia gyvą bendravimą ir jei spektaklis subrandintas, būtinai sužadins vaizduotę. Kuo anksčiau kūdikį, vaiką įtraukiame į aplinkinio pasaulio pažinimą ir padedame jį suvokti, tuo kūrybingesnis ir protingesnis auga.

Vis dėlto ugdymas prasideda šeimoje ir nuostabu, jei tėvai noriai įsitraukia į vaiko vaizduotės pasaulį ir kartu kuria darnius santykius. Tiesą pasakius, žaidžiančiai su vaiku mamai nereikia specialių žinių, tereikia siekti pažinti savo vaiką ir intuicija pakuždės, kas jam įdomu, aktualu ir prasminga. Vertingiausias spektaklis ar koncertas vaikui bus tas, kurį jam sukurs patys artimiausi ir svarbiausi jo gyvenimo žmonės."

Psichologė Dovilė Jankauskienė: „Teatras tenkina labiau mamos – ne kūdikio poreikius".

„Kūdikio smegenys nėra brandžios, dar nesusiformavusios daugybė skirtingų smegenų dalių jungčių, kurios užtikrina visapusę jų veiklą. Jungtys ir tam tikros smegenų zonos vystosi jas aktyvinant. Pastebėta, kad kūdikio, kuris auga tarp baltų sienų, t. y. nėra jokių išorės dirgiklių, smegenys nesivysto, mažylis tampa vangus arba pradeda pats save stimuliuoti – linguoti į šonus. Anksčiau šeimos buvo gerokai gausesnės, o vaikai buvo auganti darbo jėga, bet šiuolaikiniams tėvams viena ar dvi jų atžalos yra viso gyvenimo projektas, kuriam negaila materialinių ir intelektinių investicijų, todėl kad augtų sveikas ir protingas, stengiamasi nuo mažens suteikti kuo daugiau ir įvairesnių stimulų. Tačiau šiais laikais normalioje šeimoje augantys vaikai stimulų patiria pakankamai ir gal net per daug: kasdien važiuoja automobiliu, juos supa spalvoti daiktai, virš lovelių kabo žybsintys ir grojantys žaisliukai, juos visi „niurko", kalbina, nešioja ir t. t. Nestimuliuojami, nemyluojami, nenešiojami vaikai ne tik blogiau vystosi, bet kartais net neišgyvena, tačiau hiperstimuliavimas taip pat turi antrą pusę. Teatras, spektakliai lygiai taip pat aktyvina vaiką kaip mankštos, baseiniai ir visos ankstyvojo ugdymo pamokėlės. Ar vaikas po teatro ar bet kurios kitos veiklos yra ramus, atsipalaidavęs, žaidžia, smalsauja, ramiai užmiega, ar tampa apatiškas ir nieko nenori arba toks irzlus, kad irgi nebežino, ko nori?

Nestimuliuojami, nemyluojami, nenešiojami vaikai ne tik blogiau vystosi, bet kartais net neišgyvena, tačiau hiperstimuliavimas taip pat turi antrą pusę. Teatras, spektakliai lygiai taip pat aktyvina vaiką kaip mankštos, baseiniai ir visos ankstyvojo ugdymo pamokėlės.Psichologė Dovilė JANKAUSKIENĖ

Pastebėta, kad kuo intelektualesnė, labiau išsilavinusi mama, tuo sunkiau jai ištverti ankstyvąją motinystę – žindymą, maitinimą, kasdien vis tą patį režimą, rutiną ir t. t. Tačiau būdama su mažu vaiku mama turėtų „suprimityvėti", nes kūdikio poreikiai yra gan paprasti: jį pamyluoti, pakalbinti, pamaitinti, pamigdyti, pabūti lauke. Ir taip dienoms bėgant. Daug moterų dėl to kenčia. Manyčiau, kad teatras, net jei skirtas patiems mažiausiems, yra labiau mamos aktyvinimas, proga jai prasiblaškyti. Ne kūdikiui, o mamai reikia naujovių, pokyčių, iššūkių. Kūdikiui svarbiausia, kad būtų saugu ir ramu. Vaiką galima ir labai paprastai užauginti, jam nereikia kiekvieną mėnesį vis naujos veiklos – dėl to jis nebus blogiau išsivystęs. Antra vertus, jei mama bus patenkinta, rami ir laiminga, tai ir vaikas toks bus. O laimingas, atsipalaidavęs vaikas informacijai ir stimulams bus kur kas imlesnis. Todėl mama turi eiti ten, kur jai smagu ir gera."

6 patarimai:

- Pirmiausia atsakykite į klausimą: „Kodėl aš noriu vesti savo kūdikį į teatrą?"

- Pasidomėkite spektakliu, į kurį norite nuvesti mažylį: kokiai amžiaus grupei skirtas, kiek trunka spektaklis, kas jo kūrėjai ir apie ką jis, paskaitykite jau mačiusiųjų atsiliepimų. Jei surinkę šią informaciją jaučiate, kad spektaklis tinkamas jūsų mažyliui, greičiausiai taip ir yra.

- Eikite su kūdikiu į teatrą tik tada, kai ir pati jaučiatės tam pasiruošusi. Nes vaikui bus ramu, saugu ir gera tik tada, jei mamai bus ramu, saugu ir gera.

- Pagalvokite, ką darysite, jei teatre kūdikis ims kniurzėti, kaip jį žaidinsite, kaip pamaitinsite ir t. t.

- Į teatrą eikite pasiruošę: kūdikis turi būti sotus, pervystytas, nepervargęs.

- Jei kūdikis verkia, išeikite iš spektaklio. Nesistenkite išsėdėti kaip įmanoma ilgiau.

Spektaklių patiems mažiausiems ieškokite:

Klaipėdos lėlių teatre;

Vilniaus teatre „Lėlė";

Menų spaustuvėje;

Kauno lėlių teatre;

„Nykštuko" lėlių teatre.