Psichologė įvardija dažną tėvų klaidą, kurią jie daro auklėdami vaikus

Iki šiol buvęs ramus vaikas staiga pradėjo atsikalbinėti, neklausyti, ožiuotis. Kas jam nutiko ir ką daryti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

„Mano duktė Miglė tapo visiškai nevaldoma. Jai 2,5 m., bet labai sunku surasti bendrą kalbą. Kai ko nors prašau, būtinai padaro priešingai, kai subaru, verkia ir dar labiau priešinasi. O kartais būna pats nuostabiausias vaikas, be jokių ožiukų. Galbūt šis elgesys susijęs su trečių metų krize?“


Ne, tai ne trečių metukų krizė, o vadinamoji neigimo fazė. Maždaug nuo dvejų iki trejų su puse metukų mažylis pradeda bandyti, ką leidžia tėvai. Todėl šiuo laikotarpiu labai mėgsta atsikalbinėti, daryti priešingai, nei jie prašo. Arba išmoksta „negirdėti“, kas sakoma. Tai byloja apie tai, kad vaikas bando savo galią ir jėgas. Stebi, ar sugeba pasipriešinti tėvams, aplinkiniams ir kitiems už jį stipresniems. Šis procesas yra natūralus, nes taip stiprėja mažylio asmenybė. Gali atrodyti keistai, bet taip prieštaraudamas mažylis mokosi save išreikšti ir suprasti savo poreikius. Ar ožiukai dideli, ar maži, priklauso nuo jo charakterio, prigimties. Kai kurie vaikai neturi poreikio „kariauti“ su tėvais. Tai priklauso ir nuo įgimtų savybių, ir nuo nervų sistemos ypatumų. Yra vaikų, labai lengvai prisitaikančių prie sąlygų, tėvų reikalavimų, kurie blogai nepaveikia. Būna ir labai jautrių mažylių, kurie bijo pasipriešinti tėvams, tad ir šiame amžiuje būdinga neigimo fazė nepasireiškia. Tuomet tėvai gali nepajusti šio prieštaravimų periodo. 


Kartais perlenkiama lazda. Tėvai, norėdami išvengti prieštaravimų, pradeda viską leisti. Jis auga „laisva“ asmenybė ir daro visa, ką nori. Tada priešintis gali mažiau. Tačiau kai šalia nėra stiprių tėvų, (vaikas laiko silpnais tuos, kuriais gali manipuliuoti), mažylis jaučiasi nesaugus ir ožiukai vis tiek kada nors, galbūt vėliau, parodys ragučius.


„Mano sūnus jau metus ožiuojasi. Puola ant grindų, namuose rėkia, spardosi, kandžiojasi. Stumdo vyresnę sesę. Aš jau nežinau, ką daryti.“


Toks prieštaravimo laikotarpis turėtų baigtis, kai mažyliui sueina treji– treji su puse. Priklauso, kaip tėvai reaguoja į juos. Kuo labiau priešinasi ir baudžia pypliuką, tuo dažniau jis ieško vis naujų būdų, kaip pasipriešinti. Tuomet šis neigimo laikotarpis gali labai užsitęsti. O jeigu tėvai mažylio norą viską daryti savaip ir nepaklusti sutinka gana palankiai, nestipriai reaguoja, tai gana greitai praeina. Šiuo laikotarpiu itin svarbu būti nuosekliems, tai reiškia, nekeisti iki šiol šeimoje buvusių reikalavimų. Kai pastebite, kad mažiukas pradėjo bandyti, ką gali, elkitės taip, kaip visada. Labai dažnai tėvai, pastebėję, kad atžala tapo irzli ir kaprizinga, iškart ima drausti daryti tai, ką iki šiol leido. Tarkim, vaikas galėjo šokinėti ant lovos, ir štai staiga jau nebegali. Natūralu, kad sutrinka ir nebesupranta, ką galima daryti, o ko ne. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite pasienio ruožą, kurį iš vienos pusės bando „pastumti“ viena, o iš kitos – kita valstybė. Tvarkos niekada nebus, nes sieną „pastums“ tas, kuris stipresnis. Todėl saugiausia yra pasienio ruožą palikti vietoje. 


Kartais mamos klausia, kaip atskirti, mažylis ožiuojasi ar ne. Manau, nesunku. Jeigu vaikas sąmoningai nepažeidinėja namų taisyklių, tai viskas gerai, sakome, kad jis ožiuojasi tada, kai mažylis namų taisykles pažeidinėja sąmoningai. Tada patartina paaiškinti, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, bet tokio elgesio nepakęsite. Taip pat pasakykite, kokios pasekmės už netinkamą elgesį laukia.


„Nežinau, ką daryti parduotuvėje, kai dukra puola ant žemės ir rėkia reikalaudama kokio nors žaislo. Žmonės į mane spokso, kartais pataria duoti per užpakalį.“


Pati neseniai parduotuvėje stebėjau panašią padėtį ir žavėjausi mamos elgesiu. Maždaug trejų metukų sūnus prisiėmė glėbį žaislų ir pasakė jai, kad visų jų nori. Mama nesusinervino, nesutriko ir labai ramiai pasakė, kad mažylis pasirinktų vieną žaisliuką. Berniukas patempė lūpą ir bandė aiškinti, kad nori visų, bet mama buvo kategoriška, toliau labai ramiai aiškino: „Tu gi žinai, kad mes tau perkame tik vieną daiktą. Vieną išsirink, kitus padėk.“ Ir berniukas per daug nesiožiuodamas kitus žaisliukus sudėjo į lentynas, o vieną pasiėmė. Mama nenusileido vaiko norui imti kelis žaislus ir liko tvirta savo nustatytoms taisyklėms. Antra vertus, ji nebuvo nei suirzusi, nei pikta. O jeigu bent kartą nusileistų, vaikas suprastų, kad pralaužė tėvų gynybinę sieną, ir nuolatos visais įmanomais būdais stengtųsi ir dar kartą išsikovoti tai, ko nori.


Dažna tėvų klaida


Tėvai dažnai daro tokią klaidą: labai nori, kad vaikai būtų tobuli ir tobulai elgtųsi. Todėl namuose atsiranda labai daug draudimų. Tarkim, negalima lipti ant šaligatvio krašto, šokinėti ant lovos, netvarkingai valgyti, pačiam piltis vandens į puoduką, garsiai kalbėti. Kai atsiranda labai daug „ne“, tai veikia taip, tarsi jokių draudimų apskritai nebūtų. Mažylis atsiduria aklavietėje, nes nebesupranta, kur yra taisyklės, ir jos tampa nebesvarbios. Taip auklėjamas vaikas tikrai bandys tėvų kantrybės ribas. Todėl patarimas: pirmiausia nuspręskite, kas jums yra svarbu. Manau, jog svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus. Todėl ir draudimai turėtų būti susiję su saugumu. Vaikui negalima eiti vienam per gatvę, imti aštrių daiktų, svertis per langą ir pan. Svarbi yra ir pagarba kitiems. Todėl mažyliui draudžiama mušti kitus, nemandagiai kalbėtis su žmonėmis, spjaudytis. O švara, laikysena, maisto ir miego ritualai jau yra ne taip svarbu. Tad manau, kad tėvai šiuo požiūriu gali būti mažiau reiklūs ir labiau prisitaikyti prie savo vaiko. Kai draudimų bus nedaug, jie bus išties labai svarbūs, ko gero, net kriziniai laikotarpiai parbėgs nepastebimai.












Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis