Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu neįtikėtinai laiminga, jog pagaliau mano pilvelyje spurda nauja gyvybė, jog įvyko stebuklas ir gavau šią dangaus dovaną...

Vaiko laukėme ilgai, bet jis vis neskubėjo, metams bėgant didėjo nerimas, o laukimo džiaugsmas virto baime: o kas, jeigu ne?.. Mintimis kviečiau kūdikį į mūsų šeimą, pasakojau, kokie nuostabūs tėvai būsime, kiek visko parodysime, išmokysime... Aplinkinių klausimai: „O kodėl jūs dar ne?“, vis didino nerimą ir neviltį. Įrodinėjimai, kad siekiu karjeros, kad norime pagyventi dėl savęs, nesuvokiamai erzino, dirbtinę šypseną keisdavo ašaros, kurias bėgau slėpti. Tik vyras neleisdavo pasiduoti tokiems jausmams, kol vieną dieną paprašiau jo pažadėti, kad mes tikrai turėsime vaikų. Ir jis pažadėjo, o aš žinojau, kad pažadų jis veltui nedalija!

Nėštumo testus darydavau tiesiog iš įpročio ir štai dar vienas testas su viena rausva juostele. Kitą dieną pastebėjau, kad testą palikau vonioje ant palangės, taip ir neišmetusi. Prieš mesdama dar žvilgtelėjau ir... die! Šalia ryškiosios glaudėsi dar viena, plona ir neryški antra juostelė. Kadangi vienas testas kažkada buvo apgavęs, neskubėjau džiaugtis, lėkiau į ligoninę kraujo tyrimo. Valanda laukiant atsakymo tęsėsi amžinybę. Taip, aš nėščia!

Nesuvaldomas džiaugsmas. Tą dieną nupirkau mažus kūdikio batukus, ant nuostabaus atviruko su iš baltų nėrinių kyšančiomis kūdikio kojytėmis užrašiau: „Aš ateinu..“, ir nunešiau būsimam Tėtukui dovanų...

Dabar jau šeštą mėnesį laukiuosi, džiaugiamės kiekvienu mažiuko spyriu, kalbiname ir pasakojame, kaip labai mylime bei mylėjome dar tada, kai jis buvo mūsų svajonėse. Rašau mažyliui dienoraštį apie jo atėjimą, apie pirmą spyrį tėveliui, apie visus laukimo džiaugsmus. Noriu, kad žinotų, kaip buvo laukiamas.

Žinau, kad laukiančiųjų šio stebuklo yra labai daug, kad nerimas ir viltis lydi kiekvieną dieną. Visoms laukiančioms šeimoms visa širdimi linkiu neprarasti vilties ir sulaukti tos dienos, tos Dovanos...