Turiu tris vaikus. Tėčiu tapau vos šešiolikos, o mano žmonai buvo devyniolika. Iš pradžių sulaukėme dukters, nepraėjus nė metams – sūnaus. Jie gimė tais pačiais metais: dukra Liza – metų pradžioje, sūnus – pabaigoje, abu – „ankstukai“. Paskui net dvidešimt metų Dievas vaikų nesiuntė. Stebėjomes, nes lyg ir abu sveiki, labai norėjome, o nepavykdavo. Tuo tarpu ir anūkų sulaukiau – Džastino ir Kristiano, o mums su žmona niekaip nepavyko sulaukti dar vaikų. Ir tuomet, pamenu, nuvykęs su ansambliu „Sare Roma“ į gastroles Latvijoje, pataikiau į žydų šventę Chanuką. Rabinas kažkodėl kaip tik man suteikė didžiulę garbę uždegti vieną Menoros žvakę (septynšakė žvakidė) sinagogoje. Degant ją galvoje šmėstelėjo tokia mintis, bet tikrai ne priekaištas: „Dieve, tu taip ir nebeleidai mums sulaukti daugiau vaikų...“ Netrukus paskambino žmona ir pasakė, kad nekaip jautėsi, todėl pasidarė nėštumo testą, jis parodė, jog ji laukiasi! Vėliau ir gydytojai patvirtino faktą. Šiek tiek ir gėda buvo, juk aš jau ir senelis buvau, juo tapau 33 m. ( ) Po tiek laukimo metų man gimė duktė. Jai norėjau duoti būtinai žydišką vardą, pavadinau ją Sara.
Kai gimė mažoji Sara, aš tiesiog išprotėjau iš laimės ir meilės. Tik egzistuoja tokia nuostata, kad mergaitė yra ne mūsų – ji vis tiek ištekės, turės savo šeimą. Mergaitės gali mūvėti kelnes, bet tik tol, kol išteka. Romės moters su kelnėmis nepamatysite, kaip ir su mini sijonu. Sakote, nesate mačiusi romo su vežimėliu? Aš vaikščiojau – ir labai išdidžiai, taip pat keičiau sauskelnes, tai normalu.
Esu įsitikinęs, kad visi vaikai yra vienodi – ar jis lietuvis, ar žydas, ar romas, o jau kas vyksta šeimoje – visai kitas reikalas. Nepaisant tradicijų skirtumo, mano galva, su vaikais reikia tiesiog daug bendrauti. Nebūsiu originalus taip sakydamas, bet niekas per amžius geriau nesugalvojo. Mane erzina, kai vyresnysis sūnus, grįžęs po darbo, užsidaro savo kambaryje. Gal europiečiui tai atrodytų normalu, o man reikia žinoti, kaip mano vaikas jaučiasi, kas jam nutiko per dieną, ką jis valgė, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Romų šeimoje vaikų geriausi draugai yra tėvas ir motina. Aš savo vaikams visada kartoju, kad jie man turi pasakyti viską ir nieko neslėpti, kad ir kaip būtų baisu, skaudu ir nemalonu, nes tik tėvai yra tie, kurie mylės bet kokiu atveju. Tik jie visada linkės savo vaikui gero ir parodys tinkamą kelią, kuriuo vaikas turi eiti, taip nustatyta Dievo. Beje, romų religija labai priklauso nuo šalies, kurioje jie gyvena, aš pats esu stačiatikis, tačiau tarp romų yra ir nemažai katalikų. Bet nebūtinai romai visada krikščionys, gali būti ir musulmonai, ir budistai, ir kt. Kokia religija – nesvarbu, bet jeigu romas save laiko tikru romu, jis privalo tikėti Dievą, nes visos čigonų tradicijos yra paremtos tikėjimu.
APIE NĖŠTUMĄ
Pas mus niekas nesigiria, jei moteris pastoja, mums tai nepriimtina. Nėštumas turi būti tik šeimos reikalas. Prie žmonių vyras negali savo žmonos apkabinti nei pabučiuoti, tai nepadoru. Net ir šokti vyras ir žmona kartu negali, tai blogas tonas – rodyti jausmus vienas kitam viešai. Tačiau su kitais mes šokti galime – ir čigonai, ir čigonės. Tik ne su savo sutuoktiniu. Šokis – tai jausmų rodymas, atviras kontaktas, o tai reikia daryti tik namuose – ir tik prie keturių akių.
APIE LAIKĄ, KAI GIMSTA KŪDIKIS
Tradicijų labai daug, bet viena svarbiausių – kad tėvas negali grįžti vėliau nei vidurnaktį, kol naujagimis dar nepakrikštytas. Jeigu pareis po vidurnakčio, jo į namus niekas neįleis, nes tikima, kad taip tėvas gali parnešti blogio jėgą, kuri „prikibs“ prie nekrikštyto vaikelio. Didžiulį vaidmenį šeimoje vaidina močiutės. Mūsų merginos, tiksliau, ištekėjusios moterys, gimdo labai jaunos, tuomet tas pirmasis vaikas paprastai „būna“ močiutės. Močiutė augina, globoja, rūpinasi. Mes patys su žmona labai rūpinomės savo pirmuoju anūku, nes ką tas jaunimas gali suprasti apie vaikų auklėjimą ir priežiūrą. (juokiasi) Sakote, nesate mačiusi romo su vežimėliu? Aš vaikščiojau – ir labai išdidžiai, taip pat keičiau sauskelnes, tai normalu.
Niekada nesupratau, kaip galima mušti savo vaiką, tu juk ne žvėris koks, kad savo kūną ir kraują skriaustum. Bet „paimti diržą“ už blogą elgesį būtina. Vaikas turi žinoti, kad jeigu tėvas pasakė, taip ir bus. Kartais tas „paimti diržą“ yra pakeisti toną, ir to pakaks. Kad ir kas ką kalbėtų, reikia visada atsiminti, kad vaikai „ateina“ iš Dievo.
APIE DARŽELIUS
Retas romų vaikas eina į darželį, ir tai net ne dėl diskriminavimo, bet labiau dėl to, kad mes bijome patikėti savo vaikus svetimiems žmonėms. Gal jie nemokės prižiūrėti, gal nesusitvarkys, juo labiau kad retas čigoniukas kalba lietuviškai.
APIE MOKYKLĄ
Mūsų vaikai eina į mokyklą, bet turime juos tam įvykiui paruošti, jog nepaisytų, kad vadins čigonais, kad tyčiosis, mokome, kad nekreiptų dėmesio, kad stengtųsi būti dešimt kartų geresni už kitus, tik taip bus įvertinti ir gerbiami. Būna įvairių skaudžių dalykų, pasitaiko, kitų vaikų tėvai renka parašus, kad tik čigoniukas nesimokytų toje klasėje.
APIE MUZIKĄ IR TAUTYBĘ
Muzika – šokiai ir dainos – kiekvieno čigono kraujyje, tas tiesa. O jeigu dar tą prigimtinę meilę muzikai yra galimybių lavinti, gimsta didūs muzikantai – nuo džiazo muzikantų iki pop-. Rokenrolui atstovauja romų kraujo turintis Elvis Presly, gipsy jazz – pasaulinio lygio žvaigždė Jeanas Django Reinhardtas, garsusis Prince‘ as taip pat turėjo romų kraujo, grupė „Santana“. Dailininkas Pablas Picaso, motina Teresė, aktorius Charlis Chaplinas, futbolininkai Andrea Pirlo, Ericas Cantona, Zlatanas Ibrahimovičius ir t. t. Bėda ta, kad daug romų slepia tautybę. Ir niekas nežino, kad štai tas puikus, talentingas, doras žmogus yra romas. Daug garsių sostinės verslininkų turi čigonų kraujo, bet jie tuo nesigiria, nes stereotipai tokie, kad niekas nenorės turėti reikalų su čigonu...
APIE INTYMIUS DALYKUS
Apie juos nekalbame. Man, dar vaikui, mama paaiškino, kad esu vyras, todėl niekaip ir niekada negaliu skriausti moters, negaliu elgtis su ja nevyriškai, kad turiu dovanoti gėlių ir dovanų, aukso, niekada jos nepalikti. Tikrai niekas neaiškina apie „bitutes ir žiedelius“. Tai, apie ką su jumis kalbu, man, čigonui, iš viso kalbėti nedera (juokiasi), tokios kalbos nepadorios. Jeigu jūs einate į pasimatymą, juk jo nepradedate tokiomis smulkmenomis (čia Ištvanas apie intymų kūnišką bendravimą – aut. past.), o jeigu pradedate, jūsų bendravimas ir pasibaigs smulkmenomis, niekuo daugiau. (juokiasi) Pasimatymas turėtų prasidėti nuo nuostatos, kad jūs norite susipažinti ir sukurti su tuo žmogumi šeimą. Padraugauti galima ir su daugiau merginų ar vaikinų, tik be tų „smulkmenų“, nes iš to gimsta vaikai, o šeima – rimtas dalykas, ne juokai kokie.
APIE TRADICIJAS, KALBĄ IR TAISYKLES
Mes, čigonai, turime labai senas tradicijas. Kaip ir žydai, totoriai ir pan. Europiečiams krikščionims sunku laikytis 10 Dievo įsakymų, žydai turi 613 svarbiausių taisyklių, o mes turime 900 taisyklių ir jų laikomės, jos net neužrašytos jokioje knygoje, tiesiog perduodamos iš kartos į kartą, antraip kaip tauta net nebūtume išlikę. Mes savo kalbą išsaugojome net 5 tūkst. metų, ji nesikeitė, tik pasipildo naujais žodžiais, kaip ir gyvenimas pildosi naujais dalykais. Taisyklės? Na, gal viena iš įdomesnių lietuviams, kad mūsų moterys negali kirptis plaukų be vyro pritarimo, jos turi atsiklausti. Lygiai taip pat, jeigu nori juos nusidažyti
APIE VESTUVES IR SKYRYBAS
Romai anksti tuokiasi dar ir dėl to, kad jie negali draugauti kaip vaikinas ir mergina. Jeigu jau kažko nori, užsimezga jausmai, turi tuoktis, kitaip bendrauti bus nepadoru. Čigoniškos vestuvės būna labai gražios ir prabangios, tėvai stengiasi, kad tokias iškeltų: tik vaikas gimsta, pradedami kaupti pinigai būsimoms vestuvėms ir kraičiui. Jeigu nutinka taip, kad jaunai porai nepavyksta kartu gyventi, skirtis galima, bet tuomet reikia ne tik savo šeimai, bet ir visai bendruomenei pasiaiškinti, kodėl nesiklosto bendras gyvenimas.
APIE TĖVĄ IR MOTINĄ
Pagarba mamai perduodama su motinos pienu, bet tėvo žodis šeimoje yra paskutinis. Tėvas šeimoje – tikrasis šeimininkas. Motina gali vadovauti, su ja tariamasi, ji net gali būti tikroji šeimos lyderė, bet vis tiek vaikams pasakys, kad tėvas nusprendė taip, ir taškas. Jeigu tėvas kalba, motina niekada jo nepertrauks. Taisyklių labai daug: kuria puse prie stalo turi eiti moteris, kaip elgtis prie svečių ir pan. Paprastai moterys drauge su vyrais prie vieno stalo nesėdi, tai jokiu būdu ne hierarchija, tai paprasčiausia pagarba vienas kitam ir susitarimo reikalas.
