Ką tik jūs veikiate su vaikais?
Kol vienas būrelyje, su kitu veikiame pačius įvairiausius dalykus – jeigu būname namie, žaidimų kambary išsiberiame kalną lego kaladėlių ir fantazuojame sau į sveikatą (lego, mano manymu, yra antras geriausias vaiko fantaziją lavinantis dalykas po knygų). Arba laiką dviese leidžiame su glėbiu skaitinių, patogiai įsitaisę mūsų tradicinėje skaitymo vietoje sofos gale. Neretai užsukame ir į keletą mėgstamų bibliotekų, kurios šiandien sutvarkytos taip, kad vaiką sunku ir išprašyti. Ir tai žiauriai smagu! Būna tikras malonumas vis raginti keliauti namo ir išgirsti tvirtą: „Dar ne!“ (juokiasi) O kur dar žaidimų aikštelės, kurių karstynės mums tampa ir povandeniniais, ir piratų laivais; ir erdvėlaiviais, ir gelbėtojų sraigtasparniais ar kokia plėšiko Hocenploco slėptuve.
Šiaip nesilaikau tokios praktikos, kad „štai, o dabar dvi valandas skirsiu vaikams!“ Jeigu sūnus man rašant knygą užsuka į darbo kambarį ir sako, kad nori pasikalbėti, tikrai neliepiu jam išeiti ir palaukti, kol ateis metas mums pabūti drauge. Manau, reikia mažiau dirbtinumo ir su vaikais bendrauti „čia“ ir „dabar“, kad ir persimetant viena kita fraze laisvą minutę, nes ir tada galima pasakyti ar nuveikti kažką prasmingo. Kai laiką leidžiu vienas jau su abiem savo vaikais, tuomet dažniausiai būnu stebėtojas – nepaprastai smagu žiūrėti, kaip bendrauja brolis su sese, kaip dalijasi ar nepasidalija, kaip pykstasi ar susitaiko, kaip brolis moko sesę ar abu ieško sprendimo, kaip pasidalyti tuo metu abiejų norimu žaislu.
Koks jūs pats buvote tokio amžiaus?
Būdamas ketverių – kiek dabar yra ir mano vyriausiajam – o gal ir metais vyresnis, lyg ir eidavau sau vienas netoli namų nusipirkti ledų grūsdamasis tarp į Palangą sugužėjusių poilsiautojų. Žinoma, pakeliui užeidavau pas močiutę į darbą su tradiciniu: „Duok litą.“ Jei kartais išgirsdavau ir neigiamą atsakymą, paprašydavau tą litą išimti iš kasos aparato, ir tiek – juk ten tiek daug pinigų, nieko nenutiks! (juokiasi) Pamenu, kaip mama sykį mane išleido į darželį, o aš nupėdinau į kitame Palangos gale buvusį tą patį močiutės darbą. Pakeliui sutikau jos draugę, ši nustebusi: „Tomai, kur tu čia vienas vaikštai dabar?!“ Na, o pasiekęs savo kelionės tikslą tikriausiai paprašiau... Aha, lito ledams!
