Kūdikis ilgai ir dažnai žinda: kada laikas sunerimti?

Pradėjus žindyti kūdikį, mamos susiduria su labai skirtingomis žindymo problemomis: viena skundžiasi, jog mažylis žinda silpnai ir trumpai, kita – atvirkščiai, pastebi, jog kūdikis tarsi prilipęs prie krūties, kybo su mažom pertraukom kone visą dieną. Aptarkime šias situacijas su patyrusia gydytoja.

Konsultuoja gydytoja žindymo ekspertė dr. Eglė Markūnienė; www.eglemarkuniene.lt.


Nerimas pradėjusias žindyti mamas aplanko dar ligoninėje, kai pieno gamyba dar neprasidėjusi, jo beveik nėra, tik keli lašai, mama ir kūdikis dar „nesusiderinę“, mažiukas traukia silpnai, naujagimio svoris mažėja... Mamą ištinka panika. 


Esant aprašytai situacijai, svarbu žadinti vaikutį pažįsti, stebėti, kaip jis tuštinasi, šlapinasi (pirmą kartą pasituštinti turėtų pirmą parą, vėliau tuštintis turi dažniau, išmatos keistis). 


Svarbu pasitikėti medikais. Jeigu vaiko būklė kelia nerimą, medikai tikrai patys pasiūlo primaitinti mišinuku arba nusitrauktu pienuku. Tačiau kol sakome, kad viskas gerai, reikėtų pasitikėti ir ramiai laukti virsmo. Pirmosiomis paromis pieno gamyba keičiasi bėgant valandoms: štai ką tik buvo vos trys lašiukai pieno, o už trijų valandų jis jau sunkiasi, po pusdienio išbrinksta krūtys. 


Mamos tikisi, kad kūdikis pažįs ir paleis krūtį. Būna nemaloniai nustebusių dėl to, kad pirmomis paromis naujagimis krūties beveik nepaleidžia, nuolat kybo į ją įsikibęs arba žinda taip dažnai, kad mama net į tualetą nueiti nespėja. 


Taip ir turi būti. Pirmosiomis paromis mama turi dirbti kengūra: gulėti lovoje kartu su kūdikiu, leisti jam čiulpti krūtį, žadinti, jeigu pats nenubunda pažįsti, nes kūdikis turi pastimuliuoti, paskatinti pienuko gamybą. Tai abipusis – vaiko ir mamos darbas, o ir visos šeimos darbas, nes žindyvei labai svarbus palaikymas. 


Suprantu, mamytės nori pailsėti, tačiau mums, medikams, didesnį nerimą kelia ne „kabėjimas“ ant krūties, o mieguistumas, kai naujagimis nuolat miega, nepabunda žįsti, nenori imti krūties. O jeigu „kabo“, traukia pienuką, valgo – tai puiku! Vis dėlto daugiausia „kabo“ antrą mėnesį, o ne pirmosiomis paromis. Antrą mėnesį kūdikis jau būna išsiilsėjęs, apsipratęs su savo kūneliu, turi daugiau jėgų kažką veikti, tačiau kūnelis neklauso, todėl energiją sunaudoja „kabėdamas“. Virsmas įvyksta, kai „atranda“ rankytes: pradeda jomis džiaugtis, turi daugiau ką veikti. 


Kiek laiko žindyti? Žindyti iki valandos yra gan normalu. Vėliau, kai pieno gamyba jau yra susireguliavusi, mažylio svoris gerai auga, o jis nori „kabėti“ ant krūties, reikia pabandyti išsiaiškinti, koks yra tokio „kabėjimo“ tikslas: valgyti ar ramintis. Jeigu „kabo“ apžiojęs krūtį, bet nėra žandikaulio, ryjimo judesių, vadinai, kūdikėlis tiesiog raminasi. Tokiu atveju gali pagelbėti žindukas. Tačiau – pabrėžiu – žinduko griebiamės tik tada, kai įsitikiname, kad pienuko tikrai užtenka. 


Mamas trikdo ir vargina, kad žindymo grafikas yra sunkiai nuspėjamas, keičiasi kone kasdien. Dažna tikisi, kad kūdikis žįs kas 2–3 val., tačiau ypač pirmaisiais mėnesiais mažyliai gali vis „dažninti“ žindymą, ypač vakarais. Taip gyvenančios mamos neapleidžia chaoso jausmas. 


Reikia pasitikėti savo vaikučiu. Kartais jis nori stipriau pavalgyti, kartais – tik atsigerti, kartais nusiraminti, pamiegoti arba bendrauti. Žinoma, tam tikras grafikas, gyvenimo ritmas turi būti: miegojimo ir būdravimo, švaros procedūrų, ėjimo į lauką. Tačiau labai svarbu paisyti vaikelio poreikių. Jeigu jie keičiasi, turime elgtis lanksčiai.  


Paprastai vakarais kūdikiai nori žįsti dažniau, nes vakarop ir pienas tampa liesesnis, ir pats vaikutis po dienos įspūdžių yra pavargęs, jam labiau reikia nusiraminimo čiulpiant krūtį.


Svarbu priimti ir suprasti kūdikio poreikį, ieškoti pagalbos, raminimo priemonių. Ramina supimas, todėl verta turėti lopšiuką, vygę, supamąją lovelę. 


Dažnai mamos negali atsipalaiduoti ir jaučia įtampą galvodamos apie tai, ar joms užtenka pieno, gal kūdikėlis neprivalgo. Ypač šis jausmas stiprus ištikus vadinamajai pieno krizei, nors, pasak specialistų, jokia reali krizė neištinka nei naujagimio, nei fiziologiškai mamos, krizė yra psichologinė: mamai baisus „tuščių krūtų“ jausmas, o kūdikis, lyg tyčia, tuo metu ima dažniau prašyti krūties ir mama pamano, kad jai tikrai trūksta pieno...


Mama taip neišsigąstų, jeigu būtų pasiruošusi žindyti, turėtų žinių apie tuo metu vykstančius fiziologinius procesus.


Paprastai po keturių šešių savaičių įvyksta kalibracijos fazė – pienelis pradeda gamintis tada, kai vaikutis priglunda prie krūties. Prasidėjus šiai fazei krūtis nebepersipildo, nes organizmas pradeda jautriai ir tiksliai reaguoti į vaikučio poreikį. Vis dėlto kartais kūdikis turi didesnį poreikį žįsti, o ir pačios mamos biologinis ritmas pradeda labiau svyruoti – „potvynius“ keičia „atoslūgiai“. Svarbu pasikliauti vaikučiu. Jeigu dažnai šlapinasi (svarbu, kad šlapinimosi dažnis nesuretėtų perpus), tuštinasi, gana dažnai būna prie krūties, vadinasi, viskas gerai, nereikia jaudintis nei išsigąsti. Žinoma, jeigu neramu, dieną kitą vaikelį galima pasverti, pažiūrėti, ar nekrinta svoris, taip pat svorio ir ūgio santykį. 


Klausimas „Ar užtenka pieno?“ kur kas aktualesnis ir jautresnis pirmosiomis savaitėmis ir pirmą mėnesį, kai mažyliai po gimdymo būna netekę svorio, dar visai silpnučiai. O jau antrą trečią mėnesį galime nusiraminti – kūdikis tikrai nebebadaus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis