Norėčiau pasidalinti savo gimdymo ir žindymo pradžios istorija, gal naujoms mamoms pravers mano patirtis.
Išaušus numatytam gimdymo terminui važiuoju pas akušerę apžiūrai. Klinikoje, kurioje lankiausi, nėštumą prižiūrėjo akušerė, o ne gydytoja ginekologė, tad visas ultragarso ir gimdos kaklelio patikras, gavusi siuntimą, vykdavau darytis į klinikas.
Akušerė apčiuopė pilvą, vaikelio padėtį, paklausė širdelės darbą ir išrašė siuntimą patikrai, kadangi gimdymo veikla neprasidėjo numatytą dieną. Dar primygtinai patarė ilgai nelaukti ir su siuntimu apsilankyti ligoninės priimamajame, kad patikrintų, ar pakankamas vaisiaus vandenų kiekis ir galiu ramiai laukti dar savaitę, kol prasidės gimdymo veikla.
Keliauju su siuntimu į ligoninės nėščiųjų priimamąjį. Akušerė pažiūrėjo nėščiosios knygelę ir sudvejojo, ar tikrai reikia tikrinti, nes pagal mėnesines gimdymo data buvo savaite vėlesnė, negu numatyta pagal 12 savaitę atliktą ultragarso tyrimą. Visgi paguldė pamatuoti vaikelio tonus ir patikrinti, ar fiksuojami sąrėmiai. Guliu sau su davikliais ant pilvo ir ramiai snūduriuoju. Veiksmas vyksta 12 val. dienos. Ateina skyriaus vedėja, pažiūri daviklių užfiksuotus rezultatus ir klausia, ar aš nieko nejaučiu, ar neskauda? „Na, lyg ir ne, – sakau. – O kodėl klausiate?“ Atsako, kad davikliai fiksuoja sąrėmius ir nusiveda padaryti ultragarso tyrimo ir gimdos kaklelio patikros. Ultragarso tyrimo metu patikina, kad vandenų kiekis pakankamas, vaikelis įsitaisęs labai žemai, jaučiasi gerai ir belieka laukti rimtesnės gimdymo veiklos. Tada nusprendė gimdos kaklelio netikrinti. Jeigu per savaitgalį nepradėsiu gimdyti, reiks atvažiuoti pirmadienį, tada ir patikrins. Maloniai pabendravom, atsisveikinom ir straksiu iš ligoninės namo.
Grįžus namo su vyru sutariame važiuoti ta proga suvalgyti po burgerį. Pavalgėm, grįžom namo ir nuėjom abu poguliuko, porą valandų nusnaudėm. Atsikėlėm 19 valandą ir toliau vakarojam namie. Apie 21 valandą jaučiu, kad pilvas pradėjo karts nuo karto kietėti ir atsileisti, apie 23 valandą prisidėjo ir nedidukai skausmai. Kai pilvo kietėjimas pradėjo kartotis kas 5 minutes (rimtų skausmų nebuvo), vyras išvežė mane į ligoninę.
Priėmime budi ta pati akušerė, kuri mane priėmė dieną. Ji budinčiai gydytojai papasakojo dienos įvykius, tada nusprendė mane paguldyti. Nuvedė į gimdyklą, vėl matuoja tonus. Mes su vyru „chi, chi, cha, cha“, sau ramiai bendraujam. Ateina gydytoja ir klausia, ką jaučiu. Atsakau, kad reguliariai kietėja pilvas ir šiek tiek maudžia. Pažiūrėjusi daviklių užfiksuotus rezultatus, sako: „Gimdymo veikla jau kaip reikiant vyksta, reikia tikrinti gimdos kaklelį“.
Patikrinus paaiškėjo, kad gimdos kaklelis atsidaręs jau 9 cm! Nuleido vaisiaus vandenis, tada pajutau rimtus sąrėmių skausmus. Gimdymo veikla sulėtėjo, teko nemažai vaikščioti, sėdėti „kėdutėje“, galiausiai atėjo ir stūmimo etapas. Esu labai dėkinga savo vyrui už palaikymą ir pagalbą viso gimdymo metu, o ypač tuo metu, kai apėmė panika.
Pats stūmimo procesas užtruko neilgai. Per vieną sąrėmį išstūmiau galvytę, vieną – kvėpavau, o dar per kitą užgimė vaikelis. Nemažas – 56 cm ir 3955 g. Taip gailiai suriko... Nuo atvykimo į ligoninę iki mažylio užgimimo praėjo 6 valandos.
Perkėlė mus į palatą po gimdymo, vis glaudžiu sūnų prie krūties, džiaugiuosi, kad nors ir neilgai, bet valgo mažylis. Tuštinasi kaip pagal vadovėlį. Antrą dieną ateina žindymo konsultantė ir klausia, kaip sekasi žindyti. Atsakau, kad lyg ir gerai. Pridedu mažyli prie krūties, rodau, kaip žinda, o ji man ir sako: „Juk jis neryja, vakuumo nesudaro, koks čia žindymas“. Mane iš karto apėmė panika. Krūtys pilnos (taip, antros dienos popietę jau buvo pritvinkę pieno!), o mažylis, pasirodo, apžiojęs spenelį nesudaro vakuumo ir nežinda. Nutraukiau pieno į taurelę, sugirdėm – girdėjosi, kaip tuščiu pilveliu nubėgo pienukas, o mane apėmė panika. Ne todėl, kad mažylis nesugeba žįsti, bet, kad aš, mama, (nesvarbu, kad "pirmakartė"), nesupratau, jog mano vaikas nepavalgo ir buvo nevalgęs pusantros paros, mažas ir bejėgis.
Visą dieną bandžiau su žindymo konsultantės pagalba įvairiomis pozomis žindyti mažylį, niekaip nepavyko. Vyras atvežė pientraukį, nes rankom nusitraukti iš to streso nepavyko. Ir su pientraukiu nepavyko, kol nepasiguldžiau vaikučio šalia ir neglosčiau. Tik tada pagaliau atleido pienuką, nutraukiau ir sugirdžiau.
Išleidžiant mus iš ligoninės pasakiau gydytojui, kad vaikas nežinda, ašaros iš akių byrėjo, kaip aš savo vaiko negaliu maitinti, nors pieno pilnos krūtys. Gydytojas patarė, kiek galima, bandyti žindyti, jeigu nežįs, sugirdyti nutrauktą pieną, o jeigu jo pritrūks – duoti mišinuko. Svarbiausias patarimas buvo nesigraužti, jeigu pritrūks pienuko, tam yra mišinukai (alternatyva, jeigu mama negali žindyti), o kūdikiui reikia psichologiškai stiprios mamos ir tuo pačiu prisaikdino vyrą pasirūpinti, kad aš nepamirščiau šių žodžių ir apsaugotų mane nuo savigraužos, jeigu trūks pieno.
Iškeliavome namo. Tikra tiesa, kad namų sienos padeda, buvo psichologiškai lengviau, bet žindymo bėdos niekur nedingo. Mažylis žindant vis nesudarė vakuumo, nors krūtį apžiodavo, stengdavausi visuomet nusitraukti pienuko ateinančiam maitinimui, kad prireikus galėčiau pamaitinti. Sekėsi neblogai, kol antrą savaitę susidūrėm su augimo šuoliu. Tada nebespėjau traukti pieno, o sūnelis alkanas nekentėdavo, reikia čia ir dabar, kitaip riksmai prasidėdavo. Vyras pasiūlė duoti mišinuko (turėjom nusipirkę, jeigu prireiktų). Aš puoliau į ašaras, kad palauktų 20 minučių, kol nusitrauksiu pieno, bet vyras paprieštaravo, juk nelauks su verkiančiu iš alkio vaiku. Taip pirmą kartą davėm sūnui mišinuko. Negalėjau žiūrėti, kaip vyras maitina, traukiau pieną ir verkiau. Sunku su tuo susitaikyti psichologiškai, bet kai susitaikai, supranti, kad čia nėra blogybė, tiesiog alternatyva, kuri gali padėti.
Trečią savaitę pradėjau maitinti sūnų su primaitinimo sistema, pieno buvo užtektinai, buvau pasiruošusi atsargų į priekį, bet mažylis niekaip nesudarė vakuumo žįsdamas. Pradėjau susitaikyti su ta mintimi, kad kiek pajėgsiu, teks nusitraukti pieno ir maitinti iš buteliuko. Ketvirtą savaitę prasidėjo dar vienas augimo šuolis, mačiau, kaip senka mano sukauptos pieno atsargos. Galiausiai sūnus suvalgė paskutinius mililitrus nutraukto pieno ir pradėjo vėl verkti. Supratau, kad dar nepasisotino. Nenorėjau maitinti mišinuku, taigi, vėl pasiūliau jam krūtį (po savaitės pertraukos). Ir mano nuostabai jis sudarė vakuumą ir sėkmingai pasisotino! Kad būtumėte mane matę – šokinėjau iš džiaugsmo vaiką paguldžiusi sotų ir miegantį. Vyras taip pat labai apsidžiaugė, kadangi tėvystės atostogos baigėsi už poros dienų, o vienai ir nusitraukti pieno, ir pamaitinti bei skirti dėmesio vaikui būtų buvę nelengva.
Šiuo metu sūnui jau 7 mėnesiai, jis sėkmingai žinda ir auga didelis bei stiprus berniukas.
Mielos mamos, iš savo patirties norėčiau išskirti du dalykus:
Nenustokite tikėti savo vaikais, kartais jiems gali tiesiog neužtekti jėgų atlikti tam tikrus veiksmus, reikia tik išlaukti, kol sustiprės.
Nebūsim mes blogos mamos, jeigu vaikas valgys mišinuką, nesijauskit nepilnavertėmis, jeigu nepavyks kūdikio žindyti. Vaikui reikia mamos, juk ji yra mažylio ramybės uostas ir visas pasaulis.
