Mudu su vyru labai norėjome, kad mūsų vaikučius skirtų ne daugiau kaip treji metai, todėl išvydę nėštumo teste dvi rausvas juosteles, kai pirmagimei dukrytei buvo 2 metai, labai apsidžiaugėme. Šįkart jaučiausi visai kitaip, nei laukdamasi pirmą kartą. Pirmasis nėštumas buvo tarsi iš vadovėlio: jokių negalavimų, jokių komplikacijų. Nėštumo ir gimdymo atostogų išėjau visu mėnesiu vėliau nei priklausė. Gimdymas buvo sklandus ir po 8,5 val. prie krūtinės glaudžiau nuostabią dukrytę. Pagal Apgar gavo 10 balų. Po tokios pirmosios patirties buvau visiškai rami ir mėgavausi antruoju nėštumu.
Tik šįkart jaučiausi šiek tiek kitaip. Nuo pirmų dienų rytais stigo jėgų, atrodydavo, kad jeigu laiku neatsisėsiu ir negausiu vandens – nualpsiu... Akyse temdavo, o aš sėdėdavau balta kaip sūris... Vyras prašydavo, kad palikčiau praviras vonios duris, kad galėtų išgirsti, kai man bus bloga, ir atskubėtų į pagalbą... Tokie priepuoliai kartodavosi 2– 3 kartus per savaitę. Labai erzino kvapai, negalėjau pakęsti kavos ir česnakų kvapo. Visus šiuos negalavimus „nurašiau“ nėštumui, nes tyrimai buvo geri. tačiau ir įžengus į antrą nėštumo trimestrą jaučiausi nekaip.
Ginekologė, kuri mane prižiūrėjo tiek per pirmą, tiek per antrą nėštumą, pasiūlė pasidaryti gliukozės toleravimo testą, nes pirmagimė gimė didelė (naujagimiai iki 4 kg yra normalaus svorio, o gimę 4 kg ir daugiau – stambūs), mano močiutė taip pat sirgo cukriniu diabetu... Kai nėštumas pasiekė 27 savaites, gliukozės toleravimo testą atlikau. Iki paskutinės minutės buvau įsitikinusi, kad mano rodikliai tilps į leistinas ribas.
Sulaukiau testo atsakymo... Antrasis rodiklis viršijo leistiną ribą... Leistina riba yra 7,8 mmol/l, o mano pažymoje buvo įrašyta 8,17 mmol/l... Nepuoliau į paniką, nes žinojau, kad pirmiausia cukraus kiekis kraujyje reguliuojamas sąlyginai becukre dieta, o jeigu tai nepadeda, skiriama insulino. Apsilankiau pas endokrinologą ir jis paskelbė galutinę išvadą – gestacinis diabetas... Jis paaiškino, kad tai ne liga, o nėštumo būsena, kuri praeina gimus kūdikiui per 6–12 savaičių. Tai pirmasis požymis, kad ateityje turėsiu didesnę tikimybę susirgti antrojo tipo cukriniu diabetu, todėl visą laiką reikės stebėti kūno svorį. Skyrė dietą: jokių saldumynų (kaip tyčia, besilaukiančią antro vaikelio labai traukė prie saldumynų, o per pirmą nėštumą man reikėjo tik mėsos), baltos duonos, ryžių, miltinių patiekalų, bulvių, patarė vengti riebaus maisto... Dar gavau gliukozės matuoklį, diabeto dienyną ir nuo 27 savaitės tris kartus per savaitę turėjau ryte ir praėjus 2 val. po pusryčių matuotis cukraus kiekį kraujyje ir užsirašyti dienyne. Griežtai laikiausi dietos, netekau 2 kg... Po pirmų poros savaičių naktimis net sapnuodavau, kad valgau saldainius... Persilaužiau ir organizmas prisitaikė. Į gimdymo namus išvažiavau priaugusi tik 10 papildomų kilogramų.
Ko mama nepadarytų dėl savo vaikelio... Puikiai žinojau, kad nekontroliuojamas gestacinis diabetas gali turėti įtakos vaisiui: vaikelis gali užaugti labai didelis, padidėja gimdymo traumų tikimybė, ateityje vaikelis turės didesnę riziką susirgti antrojo tipo cukriniu diabetu, na, o man bus sunku gimdyti, nes pati esu smulki.
Mano gestacinį diabetą pavyko „sutramdyti“ dieta. Trisdešimt septintą savaitę teko apsilankyti klinikose, kuriose buvo atlikta vaisiaus echoskopija ir mudviem su vyru pasakyta, kad vaisius yra visiškai vidutinio dydžio, todėl rizikos nėra, bet dietos reikia laikytis iki gimdymo. Taip pat turint (negaliu sakyti „sergant“, nes tai ne liga, o būsena) gestacinį diabetą rekomenduojama nepernešioti kūdikio.
Mano mažylis pasibeldė į šį pasaulį pačiu laiku, labai gražų ir saulėtą liepos 10– osios rytą. Gimdymas buvo lengvas ir po 4,5 val. prie krūtinės glaudžiau sūnelį. Jis gimė 3790 g svorio ir 52 cm ūgio. Pagal Apgar gavo 10 balų. Pirmas paras gydytojai stebėjo sūnelio cukraus kiekį kraujyje, kuris krito, bet antrą parą tapo įprastas ir pradėjo kilti, kol pasiekė normą. Reikėjo dažniau nei paprastai siūlyti krūtį, kad susitvarkytų sūnelio kraujas.
Puikiai žinau, kad vaikelis, ilgai žindomas mamytės pienu, turi daug mažesnį tikimybę nutukti, todėl mano pirmagimė mamytės pienu mėgavosi iki 1 m. ir 8 mėn. Taip pat ir sūnelis mamytės pieną gers tiek pat ilgai, o gal ir dar ilgiau. Antsvoris – pirmas žingsnis cukrinio diabeto link...
Dabar esu pati laimingiausia mama pasaulyje, nes turiu du pačius šauniausius vaikučius ir nuostabų vyrą, kuris palaikė ir guodė pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
