Kada pasiruošęs mokytis sėdėti?
Vienas iš požymių, kad kūdikis jau pasiruošęs mokytis sėdėti, yra gebėjimas rankomis pasiekti pėdutes, su jomis žaisti. Tačiau vien šio gebėjimo tikrai neužtenka atsisėsti ir sėdėti. Trys būtiniausios sąlygos yra štai šios:
- kūdikis jau turi mokėti kontroliuoti galvą - sugebėti išlaikyti ją tiesiai, kad nesvirtų į šonus, priekį ar atgal. Tai nutinka apie trečią gyvenimo mėnesį, kuomet mažylis įgunda fiksuoti žvilgsnį, žiūrėti, pavyzdžiui, tiesiai į mamą.
- turi mokėti pakankamai sulenkti klubus – kaip tik tai įrodo rankomis pasiektos pėdutės. Pasičiupti pėdutes ir su jomis žaisti – labai tikslingas, valingas judesys, rodantis dar ir tobulėjantį kūdikio gebėjimą koordinuoti judesius.
- lėliukas turi sugebėti vartytis ir suktis apie savo ašį, kas parodo, kad liemens raumenys jau pakankamai ištreniruoti. Jei turi galimybę ugdyti ir treniruoti šiuos gebėjimus ir reikiamas raumenų grupes, tai maždaug apie šeštą septintą gyvenimo mėnesį mažylis jau būna pasiruošęs mokytis sėdėti.
Sėdėti ir atsisėsti yra skirtingi gebėjimai, mat vieni vaikai pirmiausia išmoksta sėdėti, paskui – atsisėsti, kiti – priešingai. Ar yra taisyklių? Ne, nes vaikai atsisėda taip, kaip jiems lengviausia tai padaryti. Fiziškai atsisėsti lengviausia iš keturpėsčios padėties: pakanka tik pasistumti atgal viena ranka ir nugriūni į sėdimąją padėtį. Sėdantis „per šoną“ ar tiesiai iš gulimosios padėties reikia labai stipraus pilvo preso ir gerų koordinacijos gebėjimų. Antra vertus, kad kūdikis galėtų atsistoti į keturpėsčią padėtį, jam taip pat reikia tam tikrų gebėjimų.
Kaip "Tavo vaikui" yra teigusi Vaiko raidos centro kineziterapeutė Vilma Danilevičienė, pagal judesių raidos seką pirmiausia vaikas pradeda sėdėti, tik paskui jau sugeba atsisėsti pats: "Mažylis pirmiausia pradeda rodyti pastangas atsisėsti, t. y. riečiasi į priekį, kabinti rankytėmis į daiktus, tėvų pirštus, kelia galvytę ir pan., vis dėlto dažniausiai pirma išmoksta sėdėti savarankiškai, tik paskui – atsisėsti pats. Tačiau tai nėra taisyklė. Yra vaikų, kurie patys atsisėda ir tada jau sėdi. Tiesą pasakius, jei kelias dešimtis suaugusių žmonių suguldytume salėje ir paprašytume atsisėsti, kiekvienas tai darytų vis kitaip – taip, kaip jam patogiausia. Taip pat elgiasi ir vaikai ir tai nieko bloga.“
Kūdikiai labai skirtingi, tad sunku tiksliai apibrėžti, kada jau galima pradėti sodinti - tai reikia pajusti intuityviai: jei kūdikis nenulaiko galvytės, pasodintas suglemba, tai sodinti dar anksti. Tačiau gali būti, kad kitas panašaus amžiaus mažiukas jau laiko galvą, rodo ženklus, kad nori sėstis, džiaugiasi pasodintas, tad tokį kūdikį galima mokyti sėdėti.O jei trumpam, vos keletai minučių savarankiškai dar nesėdintį paramstysite pagalvėlėmis, kad šiek tiek pasėdėtų, - taip pat nieko bloga nenutiks.
Kad gebėtų tvirtai sėdėti pats, kūdikis turi išlavinti pusiausvyros jausmą ir suformuoti apsaugines atramas. Pirmiausia susiformuoja priekinė rankų atrama (pasodintas atkiša rankytę į priekį ir ja atsiremia), augdamas išmoksta šoninės atramos ir galiausiai, maždaug apie devintą mėnesį, įgunda atsiremti atmesdamas rankytę atgal. Savarankišku sėdėjimas vadinamas tada, kai mažylis išlaiko pusiausvyrą sėdėdamas tiesia nugara be jokios pagalbos bent kelias minutes. O tai būdinga 7–12 mėn. amžiaus kūdikiams.
