Gydytoja Dalia Mickevičiūtė, suaugusiųjų psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė: „Paprastai linkstama manyti, kad nėščiosios būsenai daug įtakos turi hormonai, tačiau, būdama psichiatrė psichoterapeutė, manyčiau, kad svarbi ir moters psichologija, – sako pašnekovė. – Juk hormonų pokyčiai per nėštumą būdingi visoms, tačiau ne visos suserga depresija, ne visas kankina nerimas ir pan. Jeigu moteris jautresnė, dirglesnė dėl hormonų, tai išorės veiksniai dar labiau viską išjudina. Nėštumas – labai didelis gyvenimo pokytis. Nemažai kalbama apie tai, kad daug didesnė pogimdyminės depresijos rizika, kai nėštumas nelauktas, moteris vieniša, jos nepalaiko tėvai, neturi draugų, gyvena svetimoje šalyje ir pan.

Labai svarbu, kaip moteris pasiruošusi sutikti jos laukiančius pokyčius, kurie per nėštumą dar nėra labai dideli. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis po gimdymo. Sunku susitaikyti kad ir su savo kūno pokyčiais, juk per devynis mėnesius galima priaugti ir pakankamai nemažai. Galima pastebėti tokią tendenciją: nėštumo pradžioje būsimos mamytės džiaugiasi kiekvienu centimetru, o jau trečią dieną po gimdymo nori, kad pilvo neliktų jokių pėdsakų ir vėl būtų lieknos bei gražios.“

Šlubuojanti atmintis

Iš mamos pasakojimo „Kai pagimdžiau pirmą savo sūnų, atrodė, kad kas nors būtų ištrynęs mano atmintį: nuolat pamiršdavau, kur pasidedu daiktus, neatsimindavau, ar išėjusi užrakinau duris, išjungiau lygintuvą, vargiai prisimindavau, ką vakar buvau kalbėjusi su vyru, o ką pažadėdavau draugėms. Atsiminti tapo tiesiog utopija...“

Po gimdymo dažna moteris skundžiasi suprastėjusia atmintimi, taip pat – kad yra išsiblaškiusi. Iš tiesų dažniausiai didžioji kaltininkė – ne pablogėjusi atmintis, paprasčiausiai sumažėja dėmesio koncentracija. Moteris, kuri susilaukia kūdikio, turi išmokti kitaip paskirstyti savo dėmesį, nes atsiranda naujas objektas, kuris nuo šiol yra ir bus svarbiausias. Sakoma, kad mamos vienu metu gali atlikti daug darbų, bet tiesa ta, kad jei mes atliekame daug darbų vienu metu, galime nebeprisiminti, ką darome.

Pavyzdžiui, visos mintys sukasi apie tai, kodėl kūdikis blogai miegojo, jūs vos laikotės ant kojų, o tuo pačiu metu dedate raktus kažkur į neįprastą vietą. Jūs tų raktų paskui nerasite ir kaltinsite savo prastą atmintį, kuri neva pablogėjo po gimdymo. Jeigu padarytume atminties testą, manyčiau, kad jo rezultatai būtų tokie patys, kaip ir iki gimdymo. Jeigu vaikų ne vienas, o du ar trys, dėmesį padalyti tikrai sunku. Bėgant laikui, ypač kai vaikai ūgteli, mama vėl ima dirbti ir dėmesį tenka skirti ne tik šeimai ir namams, viskas turėtų susitvarkyti.

Iš ko mes mokomės būti mamomis?

Iš mamos pasakojimo „Kai imu per daug nerimauti dėl kūdikio, tėtis sako, kad tokia buvo ir mano mama. O aš juk buvau sau pažadėjusi, kad nekartosiu mamos gyvenimo.“

Iš tiesų psichoterapijoje daug kalbama apie tai, kad mama, augindama vaiką, sąmoningai ar nesąmoningai savo patirtį perduoda jam. Perdėtai rūpestingų mamų dukterys paprastai vis kartoja, kad tikrai nesielgs taip, kaip jų mamos, bet vis tiek elgesio modelis dažnai būna toks pat, nori jos to ar ne. Ir, svarbiausia, jos pačios to net nepastebi, tik žmonės iš šalies.

Žinau tokį pavyzdį, kai perdėm rūpestingos motinos duktė pati tapo lygiai tokia pačia itin rūpestinga mama. Jos kūdikio kambarys buvo specialiai prisodrintas vandens lašelių, sukurtas raminamąjį poveikį turintis „baltasis“ triukšmas (gamtoje tai – šniokščiantis lietus, šnarantys medžių lapai, ošianti jūra, – aut. past.). Tačiau jokios dirbtinės priemonės nepadėjo, nes kūdikis jautė mamos nerimą ir pats nebuvo ramus. Įdomu tai, kad pagimdžiusios moters ryšys su mama ypač sustiprėja. Dažnai modelis, kokia mama bus moteris, ateina iš pačios moters, kuri ką tik tapo mama, šeimos. Kokį pavyzdį ji matė: jos mama aukojosi dėl vaiko, siekė tobulybės ar rinkosi lengvesnį kelią, jį augindama, ir pan.

Nuotaikų kaita

Iš mamos pasakojimo „Mano nuotaikos – it amerikietiški kalneliai. Vieną minutę aš apimta begalinio džiaugsmo vien nuo savo lėliuko kvapo, kitą – jau galiu raudoti, įsikniaubusi į pagalvę.“

Po gimdymo pasitaiko nuotaikos (afektinių) sutrikimų. Besilaukiant ir po gimdymo hormonų koncentracija labai pakinta – vienų staiga padaugėja, kitų staiga sumažėja. Moterys apskritai labiau linkusios į depresiją ir tai siejama su moteriškaisiais hormonais estrogenais, kurių po gimdymo ypač sumažėja, o tai tiesiogiai susiję su vadinamaisiais laimės hormonais (neuromediatoriais, serotoninu, dopaminu). Norėčiau pabrėžti tai, kad dėl nuotaikų kaitos, nerimo, depresinių būsenų negalima kaltinti tik nėštumo ar gimdymo.

Gali būti, kad jau iki tol būta sutrikimų, kuriuos šios būsenos pastiprina ar net atgaivina. Kartais būna, kad nėštumo metu besilaukiančiosios susiima dėl kūdikio, tačiau pagimdžius vidiniai demonai smogia dar didesne jėga. Pasitaiko ir sėkmės istorijų, kai gimęs kūdikis visiškai užpildo moters gyvenimą ir ji pamiršta buvusias savo psichikos bėdas. Tačiau čia slypi kitas kraštutinumas – vaikas negali būti visas moters pasaulis ir vienintelis jos laimės užtikrintojas.

Augdamas jis turės po truputį atsiskirti ir mama to arba gali neleisti, taip trikdydama vaiko emocinę raidą, arba pati jaustis vieniša bei greičiausiai sugniuždyta. Moteris, tapusi mama, turi mokėti kurti santykius su vyru, su aplinkiniais – giminėmis, draugėmis, kolegomis darbe, tik tada ji galės atiduoti visapusiškai daug savo vaikui.

 Nepaaiškinamas liūdesys

Pirmąją savaitę po gimdymo dėl hormonų pokyčių gali apimti liūdesys, kai norisi verkti, ašaros byra be paaiškinamos priežasties. Viena vertus, tuo metu kaip tik persitvarko mamos hormonai. Psichologai sakytų, kad pagaliau moteris suvokė, kas jos laukia ateityje, kad niekada nebebus taip, kaip buvo. Aišku, įtakos turi ir nuovargis, kai galbūt imame savęs gailėti. Toji liūdna būsena paprastai trunka vos keletą dienų ir moteris susitvarko su savo emocijomis bei gali tinkamai pasirūpinti ir savo kūdikiu, ir savimi. Kai susergama depresija, mamos to nebegali daryti, nebelieka jėgų niekam – nei pasirūpinti kūdikiu, nei savimi. Tai aiškiausias depresijos bruožas.

Nepatyrė džiaugsmo išvydusi kūdikį

Iš mamos pasakojimo „Pagimdžiau vos 2 500 g svorio 49 cm ūgio juodų ilgų plaukų mergytę ir tai, ką pamačiau, manęs nenudžiugino, greičiau išgąsdino. Susiraukšlėjusi, raudonos it nuplikytos odos, o dar tie juodi styrantys plaukai... Po trijų dienų man viskas ėmė atrodyti kitaip, o tą akimirką, kai taip pagalvojau apie savo kūdikį, norėčiau ištrinti iš savo atminties...“

Greičiausiai tas kūdikėlis iš tiesų yra tobulas, tačiau mamai gali atrodyti kitaip, neatitikti jos lūkesčių. Gimdymas – skausmingas procesas. Jeigu žiūrėsime į jį neurochemiškai, skausmas skatina išsiskirti endorfinus – laimės hormonus, kurie gali sukelti euforiją. Tačiau mama iš karto po gimdymo gali patirti ir visai kitokių pojūčių, mat kai kurias motinystės jausmas aplanko ne iš karto, kai kurias – po dienos, kitas – ir dar vėliau. Ir tas ne iš karto atsiradęs motinystės jausmas labai gąsdina: mama laukia kažko tokio, apie ką kalba jau pagimdžiusios draugės, ir to nepajunta.

Tai smarkiai nuliūdina. O jei mama dar vieniša... Jei dviejų žmonių meilės istorija baigėsi negražiai, vaikelis visą gyvenimą primins tą žmogų, kurį norėtųsi užmiršti. Tokiu atveju sunku mažylį priimti, juo pasidžiaugti. Vis dėlto motinystės jausmas, nors ir vėluodamas, juk ateina.