Vaikas mušasi: kaip teisingai reaguoti tėvams, kad tai nepasikartotų

(2)

Kai dar visai mažučiai, dažnai nė nekalbantys vaikai, ima muštis, tėvai sutrinka: iš kur tokia agresija? Kaip tinkamai reaguoti? Psichologė Vilma Petrikienė sako, kad tai natūralus vaiko raidos etapas, kuris praeina, tik svarbu žinoti tam tikras taisykles.

Iš mamos klausimo:


"Turiu vienerių metų ir 7 mėnesių dukrytę, ji pradėjo labai muštis ir stumdytis. Ir ne tik su kitais vaikais, bet muša, stumdo ir mane, ir tėtį, ir senelius. Net kai pasakai, kad negalima, negražu muštis, ji vis tiek daro savo, nebežinau, kaip su ja elgtis, patarkit ką nors". Daiva



Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Vilma Petrikienė, www.ipi.lt


Laba diena, Daiva, ačiū už klausimą. Išties dažna situacija, kai tokio amžiaus vaikai (mušasi ir berniukai, ir mergaitės) pradeda muštis, stumdytis, kąsti, pešti. Linkiu jums kantrybės, meilės ir supratimo, nes panašu, kad šiuo metu jūsų dukrytei ypač reikia jūsų palaikymo. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje.


Vaikai nori patikti ir įtikti suaugusiems ir, visų pirma, savo tėvams. Net visai mažutėliai jau būna išmokę, ką daryti galima, ko ne, kas gražu, kas ne ir pan. Patikėkite, šią pamoką ji jau tikrai labai gerai išmoko. Kodėl taip sakau? Nes jūs pati rašote, kad „net kai pasakai, kad negalima, negražu muštis, ji vis tiek daro savo". Taip! Nes tokiu būdu yra greičiausia jus prisišaukti.


Jūsų dukrytė vienintele kol kas turima „kalba" šaukiasi pagalbos. Visas vaikų netinkamas elgesys yra pagalbos šauksmas, kurį jūs, kaip tėvai, privalote atliepti ir pabandyti išsiaiškinti priežastis ir būdus, kurie jai padėtų susitvarkyti su esama situacija. Taigi ką jūs galite padaryti.


Visų pirma, nustokite moralizuoti ir aiškinti, kad taip daryti negalima. Antra, kviečiu keisti požiūrį iš „mano vaikas yra problema (t.y. mušasi)" į „MANO VAIKAS TURI PROBLEMĄ (t.y. ji nori man kažką pasakyti, jai reikia mano pagalbos)" ir kaip aš jam galiu padėti.


Pavyzdžiui, dalyvaujate susibūrime, kur yra panašaus amžiaus vaikų, jie žaidžia, jūs bendraujate su kitais suaugusiais. Žinodama, kad jūsų vaikas mušasi, stenkitės visada būti rankos atstumu nuo savo dukrytės. Jei staiga dukrytė pradėtų mušti kitus vaikus, kąsti ar pešti kitam vaikui plaukus, jūs iškart galėsite sustabdyti tokį elgesį. Išlikite rami, giliai kvėpuokite.


Paėmusi ant rankų savo mažylę paguoskite nuskriaustą vaiką: „Labai skauda, kai trenkia. Mušti skauda." Tokiu būdu nuskriaustas vaikas jausis suprastas. Kad mušti skauda, girdės ir jūsų vaikas.


Trečia, įvertinkite pagrindinius keturis dalykus:


- gal ji alkana/ištroškusi/jai karšta/šalta;

- gal jau pavargo;

- gal jai dėl ko nors pikta (pavyzdžiui, vis reikia laukti žaislo arba kas nors vis atima tai, ką ji ką tik pasiėmė, vis verčia dalintis, nors ji dar mielai žaistų tuo žaislu ir t.t.);

- gal pasijuto vieniša, t.y. jai reikia mamos artumo, kad vėl pasijustų saugi (tokio amžiaus vaikams labiausiai reikia tėvų, ne bendraamžių).


Ketvirta, priimkite ir būkite pasiruošusi atlaikyti jos jausmus. Pavyzdžiui, „Tau turėtų būti labai negera, kad norisi skriausti kitus vaikus (mamą/tėtį/senelį/močiutę). Tu esi saugi, mama yra šalia. Esu šalia tiek ilgai, kiek tau manęs reikia. Labai tave myliu." Gali būti, kad ji pradės verkti. Kai jautiesi išgirstas (jums visai nebūtina tiksliai žinoti, kas išprovokavo jos norą muštis), tave supranta („Tau turėtų būti labai negera" yra universali frazė atliepianti vidinį, diskomfortą keliantį jausmą), labai palengvėja, atsipalaiduoji ir per ašaras pasišalina susikaupusi įtampa. Arba „Tau dygsta dantukai. Didelis darbas auginti dantukus. Suprantu, taip maudžia, skauda, kad, rodos, skaudžiai sutrenkus galvytę palengvėja. Eikš, pasūpuosiu, panešiosiu tave."


Vėlgi jūsų paguoda jai labai reikalinga, nes kai maudžia (o dantų dygimas yra nuolatinis maudžiantis skausmas), sunku rasti vietą ar užsiimti bet kokia veikla. Geriausia būna glėbyje pas kantrią, mylinčią mamą. Arba „Tau neramu pasilikti su seneliais? Baisu, kad mama ir tėtis gali tave palikti? Mes tave labai mylime, skubėsime pas tave grįžti. Tu su seneliais išeisi į lauką pasivaikščioti, pavalgysi pietus, pamiegosi ir mes jau būsime grįžę." Ir pan., t.y., matydama, kas vyksta, pabandykite įvardinti ir rami, su meile pabūkite šalia.


Penkta, kiekvieną kartą įvykus tokiai interakcijai (dukrytė muša kitą vaiką, mamą/ tėtį/senelius) ramiai patraukite ją iš žaidimo situacijos. Moralo, kad „Taip daryti negalima" nereikia. Ilgainiui išmoks, kad „jeigu mušu, negaliu žaisti/bendrauti."


Šešta, naujausi tyrimai atskleidė, kad mušimasis, stumdymasis, kandimas, plaukų pešimas gali būti siejamas su pačia ankstyviausia patirtimi. T.y. Jeigu jūsų dukrytė sunkiai gimė, atėjimas į šį pasaulį buvo komplikuotas ir keliantis įtampą tiek jums, tiek jai, ji jums dabar apie tai bando pasakyti.


Kitais žodžiais tariant, įsivaizduokite, kad jūsų vaikas (o ir jūs pati ar bet kuris kitas žmogus) ant pečių nešiojasi kuprinę, į kurią krauna įvairiausias savo patirtis, jausmus. Ji vis įdeda, įdeda, įdeda... O jūs esate šalia ir padedate jai tą kuprinę „pravalyti". Jūsų ramus, kantrus, meilės kupinas apkabinimas, priglaudimas „gydo". Ji prie jūsų jaučiasi saugi, tiek saugi, kad net atveria savo giliausius jausmus.


Jūsų patikinimas, kad ją mylite, priimate ją tokią, kokia ji yra (kai ji linksma, miela ir net ir su dideliais jausmais), ją guodžia. Įvardinti, išjausti jausmai „išgaruoja tarsi dūmas", jos kuprinė tampa lengvesnė.


Sėkmės jums renkantis meilę!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis