Ar vaikų turinčiai moteriai susirasti darbą išties sunkiau

Dažnai mamos Lietuvoje susiduria su tokiu reiškiniu: kuo ilgesnė pastraipa apie šeimos sudėtį gyvenimo aprašyme (CV), tuo mažiau galimybių susikurti patikimos, veiklios moters įvaizdį, kai darbas darbą veja. Kaip pakeisti šį stereotipą, teiraujamės įvaizdžio konsultantės.

Į klausimus atsako įvaizdžio konsultantė trenerė Alvyda Jasilionytė.


Eidama į darbo pokalbį moteris bijo klausimo apie vaikus. Ji bijo atsivesti vaiką į darbą. Ką jau kalbėti apie tai, kad vaikų neturinčios darbuotojos yra geresnės tuo požiūriu, kad jos, jei pačios neserga, praktiškai nepraleidžia darbo valandų veltui, gali dirbti viršvalandžius, nes kol kas nerūpi vaikų būreliai ir t. t.


Kodėl bijote klausimo apie vaikus? Jūs auginate ateities visuomenę! Metas pačioms mamoms suvokti, ką jos daro, kodėl ir kaip tai svarbu. Jei vaikas bus išklausytas, suprastas, jam ramiai paaiškinta ir atsakyta į klausimus, į jį bus kreipiamasi pagarbiai, tai jis ir užaugs toks - gerbiantis save bei kitus. Naujas žmogus, visuomenės narys, kuris vaikystėje bus patyręs meilę ir rūpestį, vėliau visuomet atsidėkos tuo pačiu.


Kartais išties piktnaudžiaujama išėjimais iš darbo anksčiau, nes reikia, pavyzdžiui, nuvežti vaiką į būrelį. Jei prašote, kad jus darbe pavaduotų, kitą kartą pavaduokite jums pagelbėjusią kolegę. Juk jūs pasirinkote auginti vaikutį ir dirbti, kodėl dėl to turėtų „kentėti" kolega?


Ar vaikas „kenkia" moters įvaizdžiui?


Sakyčiau, priešingai, vaikas prideda papildomos vertės veiklios moters įvaizdžiui. Būtų nuostabu, jei mama galėtų dirbti pusę dienos arba kas antrą dieną, tačiau tai priklauso nuo darbo pobūdžio. Jei darbo vietose būtų žaidimų kambariai, kuriuose mamos galėtų palikti vaikus kelioms valandoms su ateinančia auklyte, galėtų susikaupti ir efektyviai atlikti visus darbus, o vaikai niekam netrukdytų. Tai priklauso nuo organizacijos kultūros ir politikos.


Kartais apima jausmas, kad mes kaip įmanydami stengiamės apsimesti, jog mūsų gyvenimuose vaikų išvis nėra. Norime būti „madingi", „verslūs", pagirti kolegų, darbdavių ir pan. Žinau atvejų, kai darbe iš žmogaus netiesiogiai reikalaujama būti tarsi „tuščia lenta", pamiršti šeimą, nes šeima yra kolektyvas...


Linkiu atsakyti sau į klausimą, ar norite dirbti tokioje organizacijoje. Darbe mes praleidžiame labai daug laiko, tačiau parduodame žinias, įgūdžius ir laiką. Už tai gauname atlyginimą. Tačiau neparduodame savo gyvenimo. Kokios visuomenės norime? Senstančios? Visuomenei reikia sveikų, šviesių naujų narių, kurie gimtų iš meilės ir laukimo, o patys turime pastebėti mažą žmogutį ir nuo pat mažens su juo pagarbiai elgtis.


Kartą stebėjau liūdną vaizdą: moteris pirkinių krepšiu kliudė mažą berniuką. Ji nuėjo į jį net neatsisukusi! Ji net nepastebėjo, kad šalia mamos eina mažas žmogutis. Kodėl norime, kad mus gerbtų senatvėje, jei patys nerodome pagarbos mažajam visuomenės nariui?


Suprantu, kad prievarta visuomenei meilės mamai neįpūsi. Tad paklausiu kitaip: o kaip mes pačios galime padaryti, kad mums nebūtume nuolat klijuojama „etiketė": pikta, pavargusi ir net „nukvakusi"?


Įvaizdis prasideda nuo iš pirmo žvilgsnio mažų dalykų. Augindamos vaiką raskite ir jam, ir sau malonios veiklos (maloni gali būti net išvyka į miestą); bendraudama išklausykite pašnekovą - ne tik pasakokite apie savo vaikutį; parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje garsiai nerėkaukite: „Neimk", „Neik", „Petriukai, ateik pas mane!" Suprantu, kad norisi parodyti, jog vaikas klusnus, tačiau ir su mažiausiais žmogiukais reikia elgtis pagarbiai ir nekelti tiek triukšmo.

Viešose vietose prižiūrėkite vaikus. Būtinai mankštinkitės ar nors išeikite pasivaikščioti. Prieš grįždamos į darbą pasidomėkite naujovėmis, kurios įvyko profesinėje srityje. Darbe, jei turite mažų vaikų, paderinkite savo darbo grafiką su darbdaviu ir kolegomis. Kai visuomenė kelia tiek daug reikalavimų mamai, dalį vaiko auginimo rūpesčių galbūt reikėtų perleisti vyrui. O svarbiausia - būkite nuoširdi pati sau ir jei jaučiate, kad norite kuo ilgiau pabūti tik mama, ja ir būkite. Ar verta plėšytis, blaškytis tarp karjeros ir motinystės tik dėl to, kad visuomenė perša savas „vertybes"?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis