Į klausimus atsako psichologė Lauryna Rakickienė
Anais laikais gimusiu kūdikiu rūpindavosi ir jį augindavo, galima sakyti, visos bendruomenės moterys: tetos, močiutės, vyresnės pusseserės, kaimynės. Šiais laikais mama yra praktiškai palikta viena su vaiku: giminės išsibarstę, toli vieni nuo kitų, visi yra užsiėmę savais reikalais ir net vaiko močiutės jau gana retai padeda auginti vaikaičius. Kaip tai keičia artimų žmonių tarpusavio santykius, vaiko pasaulio ir savęs suvokimą?
Žmogus iš prigimties yra bendruomeniška būtybė, tik tas bendruomeniškumo jausmas, poreikis būti tarp žmonių ir su žmonėmis priklauso nuo laikmečio, kultūros, todėl gali pasireikšti įvairiais būdais. Pažvelkite, kiek laiko dabar praleidžiama socialiniuose tinkluose: kai kuriais skaičiavimais, apie dvi valandas kasdien! Kas kita verčia tai daryti, jei ne bendruomeniškumas – noras kurti ir palaikyti santykius, dalytis su kitais savo išgyvenimais, burtis į bendraminčių grupes, vos kažką patyrus, sulaukti norimos kitų žmonių reakcijos: kartais užuojautos, o kartais susižavėjimo, pritarimo?
Ta mama, kuri yra, kaip sakote, su vaiku palikta viena, pasitelkusi šiuolaikines technologijas, gali jaustis nuolat „esanti ryšyje“ (angl. „stay connected“) ir neturėdama šalia savo giminės moterų bendruomenės su jos sukaupta vaiko priežiūros patirtimi toji mama turi bendraamžių grupę. Mamų forume arba vaikus auginančių draugių grupę feisbuko tinkle. Jauna mama jaučiasi geriau suprasta savo forumo bendraamžių nei savo pačios mamos, kurios nuostatos apie vaikų auginimą atrodo pasenusios.
Žmonės gali lengvai atrasti net ne vieną, ne du, o visą dešimtį bendraminčių, kuriems bet kuriuo paros metu gali nusiųsti žinią apie save. Daugėjant tokių kontaktų jie tampa labai paviršutiniški, o toks bendravimas – vienpusis, tačiau to lengva nepastebėti, nes yra susietumo, bendrystės iliuzija. Gyvo žmogaus šalia trūkumas tampa skaudus, nepatogus tik tada, kai apsižiūrima, kad nėra kam pasaugoti ūgtelėjusio vaikelio, kai norisi su vyru nueiti į teatrą, nes.... iš esmės nieko mažylis taip gerai nepažįsta, kad galėtų likęs vienas su tuo žmogumi saugiai jaustis.
Jei pažvelgsime į tai vaiko akimis, pamatysime šiek tiek kitokį paveikslą. Kūdikėliui visiškai pakanka mamos ir tėčio, kad patenkintų savo ryšio poreikį, vystytųsi ir gerai jaustųsi. Nuostabu, jei greta šių artimiausių žmonių yra dar močiutė, senelis, teta, kuriuos kūdikis dažnai mato, kurie užmezga su juo ryšį, su kuriais gali trumpai pabūti, kai mama ir tėtis užsiėmę, tačiau kūdikio tikrai nereikia specialiai socializuoti pratinant prie kuo daugiau žmonių. Greitai paūgėjęs, vaikščioti pramokęs mažylis pats ima smalsiai tyrinėti aplinką – ne tik daiktus, bet ir žmones, jų tarpusavio santykius.
Mama, gerianti kavą ir besišnekučiuojanti su užsukusia kaimyne, jam atrodo visiškai kitaip, nei mama, „maiganti“ išmanųjį telefoną. Jis nežino, kad už to ekrano yra jo tetos, dėdės, mamos draugės, kad mama iš esmės daro tą patį, ką tūkstantmečius daro žmonės – bendrauja su kitais žmonėmis, tik kitaip. Vaikutis mato negyvam daiktui besišypsančią mamą, kažkokį iškreiptą realaus pasaulio vaizdą, o tikro, gyvo, nuoširdaus ir artimo bendravimo, kuris yra mūsų žmogiškumo esmė, mato daug mažiau. Puiku, jei mamos ir tėčio santykiai gražūs, visaverčiai, tačiau tai tik vienas santykių modelis, iš kurio mažylis gali mokytis. Juk yra ir daugybė kitų, taip pat labai svarbių santykių: brolio ir sesės, mamos ir dukters, artimų draugų...
Kažkada redakcijoje įsisuko įdomi diskusija apie tai, kaip žmonės giminiuodavosi anksčiau, pavyzdžiui, mūsų tėvų karta, ir kaip giminiuojamės dabar mes. Dalijomės prisiminimais, kad kai buvome vaikai, pusseserės ir pusbroliai su tėvais į svečius atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį. Nors dauguma šeimų gyveno ankštuose daugiabučiuose, visi kažkaip tilpdavo ir pasibūti, ir nakvoti. Tuo tarpu dabar kai kurias tetas, pusbrolius ir pusseseres vaikai pamato geriausiu atveju per didžiąsias šventes, nebėra tradicijos vieniems kitus „trukdyti“ savaitgaliais, be to, surandame iškart daug kliūčių susitikimams vien pagalvojus apie tai, kur reikės visus suguldyti, kad „sujauks namus, paskui reikės tvarkytis, o laiko ir taip nėra...“ Kokią žinutę tokie pokyčiai perduoda mūsų vaikams?
Sakydami, kad nėra laiko susitikti, mes, ko gero, pirmiausia gluminame tai girdintį vaiką. Kaip ir tada, kai sakome jam, kad nėra laiko pažaisti, pasivažinėti dviračiu, iškepti jo mėgstamą pyragą. Mažo vaiko pasaulyje laikas nėra kažkoks neapčiuopiamas ribotas išteklis kaip kad mūsų, suaugusiųjų. Jis tiesiog teka. Spėju, kad vaikai „nėra laiko“ gali sau išsiversti kaip „nenoriu“. Iš tų „nenoriu“ jie sprendžia apie mūsų prioritetus: kas gyvenime svarbu, o kas nelabai. Tad vertėtų pagalvoti, kas mums yra vertybė, kas svarbiau – tvarka namuose ar žaidžiančių vaikų keliamas šurmulys?
Kiek svarbūs tie artimiausių žmonių susitikimai vaikams? Ko jie netenka neturėdami progos matyti savo pusbrolius?
Reguliariai susitinkant ir kokybiškai bendraujant su artimaisiais daugėja žmonių, kuriais vaikas gali pasitikėti, vadinamasis socialinės paramos tinklas. Daugybė tyrimų rodo, kad socialinės paramos tinklo platumas yra ypač svarbus veiksnys tiek mūsų psichinei, tiek fizinei sveikatai. Žinodami, kad visada rasime į ką atsiremti, esame daug atsparesni įtampai, lengviau susidorojame su mus ištinkančiais sunkumais, krizėmis.
Mes, suaugusieji, galime savo socialiniam tinklui priskirti ir toli gyvenančius artimuosius, su kuriais palaikome ryšį, bet vaikui tai paprastai yra žmonės, kuriuos jis dažnai mato, su kuriais būna, kurie reguliariai domisi juo ir jo gyvenimu. Vaikas, kuris žino, kad mamai su tėčiu skubiai prireikus kur išvykti, nutikus nelaimei visada atsiras kitas jam artimas suaugęs žmogus, kuris juo laikinai pasirūpins, jaučiasi saugesnis. Tiesa, socialinės paramos tinkle gali būti ir labai artimi šeimos draugai, nebūtinai žmonės, su kuriais mus sieja giminystės ryšys.
Nauja mada – susitikinėti kavinėse ar kitose viešose erdvėse: ar tai veikia taip pat, kaip ir pasibuvimai namų aplinkoje?
Esu tikra, kad ne, tai nėra tas pats. Visiškai kitaip yra priimti svečią savo namuose ir susitikti su žmogumi neutralioje erdvėje, „niekieno žemėje“. Sakoma: „svečias į namus – laimė į namus“ ar net „svečias į namus – Dievas į namus.“
Tvarkyti namus, ruošti vaišes, laukti, kada svečiai atvyks – visa tai primena šventę, vaikai išgyvena pakylėjimo jausmą, mokosi būti kantrūs, svetingi, pasitikėti, atidos kitų poreikiams, pagarbos. Taip pat ypatinga patirtis yra ir eiti į svečius – prisiliesti prie kitų žmonių gyvenimo, susipažinti su kitų namų taisyklėmis, mokytis būti tolerantiškiems, nuolankiems, dėkingiems. Manau, kad būtinai turime eiti į svečius ir kviesti artimų žmonių pasisvečiuoti.
Šiuolaikiniai suaugusieji, taigi, ir šiuolaikiniai vaikai linkę neprisirišti nei prie gyvenamosios vietos, nei prie žmonių, nei prie darbų ar ugdymosi įstaigų. Kaip jaučiasi žmonės „be šaknų“? Tai gerai ar blogai?
Tai tikrai nerodo, kad galime gyventi „be šaknų“. Giminystės ryšiai, nors mažiau persmelkę mūsų bendravimą, vis dar labai svarbūs mūsų tapatumui. Todėl manau, kad svarbu vaikui ne tik matytis su giminaičiais, bet ir girdėti istorijas apie jo prosenelius, tėvų vaikystės namus, iš kartos į kartą keliaujančias tradicijas.
Kokie pirmieji susvetimėjimo požymiai?
Manau, kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau jis turėtų matytis su žmonėmis, kad jie jam taptų ir liktų savi, be to, tie susitikimai turėtų būti ganėtinai reguliarūs. Nesant galimybės labai dažnai susitikti, svarbu ir tai, kiek tie žmonės dalyvauja mūsų gyvenime netiesiogiai: kiek apie juos kalbame, kaip dažnai vaikas mato jų atvaizdus nuotraukose, kiek jie įtraukti į mūsų ateities planus, ar atsiunčia atviruką ar dovanėlę per Kalėdas, gimtadienį. Jei vaikas neklausinėja apie vieną ar kitą seniai matytą žmogų, su kuriuo prieš tai buvo artimas, niekaip nereaguoja jums apie jį užsiminus, niekad neįtraukia jo į savo planus, žaidimus, piešinius ir fantazijas – vadinasi, kažkas judviejų santykiui yra nutikę. Nebūtinai tas žmogus yra pamirštas, galbūt vaikas pyksta dėl to, kad jis dingo.
Ryšys su giminėmis ir ryšys su draugais: kuo tie ryšiai kitokie?
Priešmokyklinukai, pradinukai paprastai jau ima domėtis giminystės ryšiais, klausinėja, kiek turi pirmosios eilės pusbrolių, kiek – antrosios, kuris dėdė yra mamos pusbrolis, kuris – tėčio ir pan. Vadinasi, šie ryšiai darosi svarbūs jo tapatumui, supratimui, kas esu aš ir kas yra mano. Manau, kad vaikas, kaip, beje, ir suaugusieji giminystės ryšį gali suvokti kaip tam tikrą stabilumo garantą. Su draugais galiu susipykti ir nebedraugauti, bet mano pusbrolis visada bus pusbrolis, kad ir kas nutiktų.
Gyvą bendravimą keičia feisbukas, vaizdo bendravimas per skaipą – taip užsienyje gyvenantys vaikaičiai bendrauja su seneliais. Kokį santykį tai formuoja? Tokie dalykai artina ar klaidina, trikdo?
Jei taip susiklostė gyvenimas, kad dažnai susitikti su seneliais, kitais artimais žmonėmis yra neįmanoma, visos priemonės, kurios gali tuos gyvus susitikimus pakeisti ir bent iš dalies kompensuoti, yra geros. Tačiau reikia suprasti, kad mažam vaikui vien kompiuterio ekrane matoma senelė gali neatrodyti esanti tikras žmogus, kaip mama ar jis pats. Teko girdėti istoriją apie mergaitę, kuri, bendraudama su senele per skaipą, šiai panorus pasigirti naujais bateliais ir pasukus kamerą į juos, nustebusi sušuko: „Senele, tai tu turi kojas?“ Tėvams reikia įdėti pastangų, kad tą senelę padarytų tikresnę – pasakoti apie ją, rodyti nuotraukų, įtraukti į savo ateities planus. Žinoma, geriausiai būtų, jei pavyktų bent retkarčiais susitikti, o susitikus šiltai prisiglausti.
