Ar tiesa, kad vaikai geriau „girdi“ ir labiau klauso tėčių, nes tėčio balsas žemesnis, o smegenų žievė aktyvinasi labiau kaip tik tada, kai girdime žemus balsus?

„Taip, tai tiesa, – sako psichologė Silva Markuckienė. – Yra daug hipotezių, kodėl taip yra. Biologinė sako, kad žemą, stiprų balsą dažniausiai turi suaugusieji. Vaikų balsai paprastai yra aukštesni. Kai vaikas girdi žemesnį balsą, supranta, kad tas, kuris jį skleidžia, turi daugiau jėgos, yra stipresnis. Žmogus su tokiu balsu gali būti ir globėjiškas, geranoriškas, bet gali ir kelti grėsmę. Tad kaip vaikui suprasti, kada jis yra grėsmė, o kada rodo prielankumą. O kad suprastum, reikia suklusti, įsiklausyti. Be to, žemas balsas turi tendenciją būti lėtesnis, nei tas, kuris yra aukštesnis. Lėtesnis tempas natūraliai verčia mus suklusti, išlaukti, išgirsti, ką jis nori pasakyti. Žemesnį balsą „perskaitome“ kaip vertesnį pasitikėjimo nei aukštą balsą, tad išgirdę tokį bandome suprasti, ar iš tikrųjų taip yra, ir jei kalbėtojas geba išlaikyti tokį balsą ilgiau, tarsi duoda ženklą, kad jis pats pasitiki savimi ir yra vertas pasitikėti.“