TIESIOG SMAGU?
„Yra kelios priežastys, kodėl dingsta noras eiti. Pirma – tai nuovargis, sunkumas eiti arba nuobodulys. Antra priežastis – ryšys su mama, nes vaikui yra smagu ir gera pabūti mamai ant rankų, glėbyje, prisiglaudus, tikėtina, kad nešdama vaiką mama labiau jį ir pakalbina, trumpai tariant, atsiranda galimybė pabūti arčiau brangaus žmogaus. Trečia, būti nešamam yra iš tikrųjų smagu: greičiau „eini“, daugiau ir iš aukščiau viską matai“, – sako psichologė Lauryna Rakickienė.
Šitą smagumą vaikai atranda šiek tiek vėliau. Kol tik treniruoja savarankiško vaikščiojimo įgūdžius, mokosi būti mobilesni, jiems labai daug džiaugsmo teikia dar nepatirti gebėjimai, įvaldyta technika, atrastos naujos galimybės. Antraisiais vaiko gyvenimo metais mamos kaip tik dažniau guodžiasi, kad mažųjų neįmanoma paimti ant rankų ir saugiai panešti net pavojingomis aplinkybėmis, tarkim, einant per gatvę. Kai atsidžiaugia savo gebėjimais ir „aš pats“ galia, mažylis staiga supranta, kad gan smagu, kai tave neša.
KOKS TIKSLAS
Antra vertus, vaikai iš tikrųjų yra maži, jų kojytės trumpos, eidami tą patį atstumą padaro turbūt trigubai daugiau žingsnių nei mes, suaugusieji. Pasak psichologės, mes ne visada įvertiname, kad vaikas dar toks mažas, atstumus ir ar įdomus kelias, esame linkę vertinti pagal save.
„Viena dažnesnių zyzimo priežasčių yra ta, kad vaikas nelabai supranta, koks tikslas eiti, tas kelias ir ėjimas jam atrodo tarsi be pabaigos. Mes, suaugusieji, mintyse paprastai turime pabaigą, tačiau vaikai dar negeba jos vizualizuoti. Be to, mes mėgaujamės eidami, nes žinome, kad tai sveika, dega kalorijos, o vaikas juk nevaikšto dėl sveikatos. Ėjimas jam atrodo lyg ėjimas tik dėl ėjimo: „Kas iš to?“ Todėl nuobodu, ypač jeigu dar ir skubiname, neleidžiame pritūpti, kažką apžiūrėti, pačiupinėti ir pan. Tikėtina, kad dvimetukas eitų kur kas noriau ir įveiktų numatytus atstumus, jeigu būtų leidžiama apžiūrėti kiekvieną jo dėmesį patraukusį dalykėlį, augalėlį, ant kažkokio kalniuko užbėgti, nuo jo nubėgti ir pan. Taip tikslą pasiektumėte gerokai lėčiau, tačiau jeigu jau einate pasivaikščioti su vaiku dėl vaiko, tai jam ir leiskite būti pasivaikščiojimo vedliu, paisykite jo tempo ir norų. Jeigu skubinate ir nieko neleidžiate, vaikui jokio džiaugsmo, jis galvoja: „Man neaišku, kodėl einu, tai gal panešk mane, jeigu jau tau taip reikia eiti!“
ŽINGSNIS ATGAL
Kai namuose yra jaunesnis broliukas ar sesutė, kurį tėvai dažnai nešioja, vyresnėlis tarsi regresuoja, irgi nori ant rankų. Pasak psichologės, tai vienas tų atvejų, kai mažylis nori būti nešamas, kad pasitikrintų, susigrąžintų, pastiprintų ryšį su mama. „Sunku nešti du vienu metu, todėl mamai reikėtų pagalvoti apie tai, kaip vyresnėlis galėtų gauti daugiau glėbio kitomis aplinkybėmis: gal dažniau paimti jį ant kelių, paglamonėti, paglostyti, – pataria psichologė. – Kai pasiprašo ant rankų lauke, nebūtina iškart imti ir nešti, pirmiausia reikia atliepti ryšio su mama norą, t. y. pasilenkti prie jo, apsikabinti, tiesiog pritūpti, pasikalbėti“.
KĄ REIŠKIA „SKAUDA“?
„Man skauda kojytę“, – sako vaikas. „Tu manimi nemanipuliuosi, tinginiuk, – pagalvoja mama ir griežtai taria: – Pakentėk, tikrai nenešiu“. „Jeigu mažylis sako, kad pavargo, jam skauda kojas, bet įvertinusi aplinkybes mama nusprendžia, kad tik apsimeta bandydamas patekti ant rankų, nes ir kelio nedaug tenueina, ir nešlubčioja, ir nėra kitų skausmo požymių, kokią žinią gauna pagalbos prašantis vaikas?“ – klausiu psichologės.
„Nuovargis ar skausmas kaip ir kiti vidiniai potyriai yra subjektyvūs, todėl neįmanoma jų įvertinti objektyviai. Yra garsus tyrimas apie meilės jausmą, jį atliekant tyrėjai susidūrė su problema, kaip meilę apibrėžti, kad būtų įmanoma pamatuoti. Tyrėjai diskutavo ir galiausiai nusprendė tiesiog klausti žmogaus: „Ar tu myli?“ Jeigu atsako, kad myli, buvo manoma, kad iš tiesų ir myli. Nes toks ir yra to žmogaus patyrimas. Tas pats ir su nuovargiu, ir kojyčių skausmu.
Aišku, nežinia, ką vaikas norėjo pasakyti tardamas, kad jam skauda kojas, galbūt mes to, ką jis jaučia, nevadintume skausmu, tačiau svarbu jo žodžius priimti rimtai. Pamenu, maniškis, kai buvo mažas ir tėtis jį panešdavo ant pečių, nukeltas sakydavo: „Negaliu eiti, man kojytėse tokie brūkšniukai.“ Ilgai aiškinomės, kol supratome, kad jo kojytės nutirpo. Mūsų, tėvų, vienas svarbiausių uždavinių, yra validuoti vaiko pojūčius, mokyti jį, kad jo potyriai yra jo ir jis pats yra jų valdovas, – sako L.Rakickienė. – Jeigu nuolat sakome: „Neišsigalvok, nieko tau neskauda, eik pats!“, tai ir keliauja per gyvenimą su jausmu, kad kiti geriau žino, ką jis jaučia. Toks požiūris stumteli į labai neautentišką būtį“.
MANIPULIUOS?
Mamos bijo, kad jeigu paneš neva pavargusį, tai visada ir turės nešti vos tik pasakys, kad pavargo. Jos bijo, kad vaikas manipuliuos. „Žodį „manipuliavimas“ siūlau keisti žodžiu „noras“ arba „išmokimas“. Vaikas išties gali pastebėti, kad žodis „pavargau“ veikia stebuklingai: kai pasako, kad nenori eiti, mama nekreipia dėmesio, kai sako „pavargau“ – ima ant rankų. Tai pastebėjęs jis išties gali išmokti visada sakyti „pavargau“. Kad taip nebūtų, svarbu vaikui parodyti kitokių būdų tvarkytis su šia situacija.
Juk kai vaikas sako, kad pyksta, jau išmokome jam leisti pykti, nesakome: „Nėra čia ko, būk patenkintas“, sakome: „Matau, labai supykai, ką dabar darysime?“ Taip pat turėtume reaguoti, kai guodžiasi, kad pavargo ar skauda. Tai nerodo, kad iškart griebiame vaiką nešti, bet atliepiame jo jausmą: „Hm, pavargai, tikrai nemažai nuėjome... O jeigu dar paeitume iki štai to kelio ženklo ir tada pažiūrėtume, kaip jausiesi?“ Galima pasiūlyti stabtelėti ir pailsėti prisėdus ant žolės ar suoliuko.
BE PYKČIO
Vaikas „stop“ ir stovi iškėlęs rankas. Mama gali rinktis – nepaisyti tokių norų, nes „turi kojas, moki eiti, esi didelis, visi vaikai patys eina ir tu gali“, bet greičiausiai mažąjį pakeleivį ištiks pykčio priepuolis, jis gal puls ant žemės ir rėks ir pasivaikščiojimas baigsis. Arba... apsišarvuoti kantrybe ir imti ant rankų. Ką daryti, kad visiems būtų gerai?
„Svarbu nuoseklumas, – sako L.Rakickienė. – Yra mamų, kurios laukiasi ar turi stuburo bėdų – jos tikrai niekada neneša vaikų. Vaikas tai žino. Ir paprastai tokie vaikai nesiraito ant žemės rėkdami, kad neštų, nes aiškiai žino, kad mama tiesiog negali: neneš, ir taškas. Nei šiandien, nei rytoj. Net jeigu labai verksiu. O kartais, tiesą sakant, mes net neatsiklausę vaikų griebiame juos ir nešame, tarkime, per gatvę ar kai turime labai skubėti. Kaip jaučiasi vaikas, kuris ką tik ėjo šalia, kai nežinia, kodėl, visiškai neįspėjusi, mama griebė jį į glėbį ir ėmė lėkti? Vaikui irgi nebeaišku: „Jei mane bet kada gali štai taip paimti, tai gal ir aš galiu bet kada štai taip prašytis?“
„TU TOKS SUNKUS...“
Kartais tenka nugirsti, kaip nešdamos pyplius ant rankų mamos jiems „skaito“ moralus, tarsi beldžiasi į jų sąžinę: „Tu toks sunkus, man taip skauda rankas, aš tuoj parpulsiu – taip pavargau...“ „Tai panašu į manipuliavimą, žaidimą vaiko kaltės jausmu. Tai labai blogas pavyzdys ir elgesio modelis. Taip sakydamos rodome vaikui, kad privalome daryti dalykus, kurių nenorime daryti, ir dėl to būti nelaimingi; kad nemokame pasakyti „ne“, dėl to kažką turime daryti kentėdami. Jei tokia situacija vaiko gyvenime nuolat kartojasi („Privertei, aš darysiu tai dantis sukandusi“), jam gali imti atrodyti, kad kaip tik taip ir reikia elgtis.
Jeigu mama tikisi, kad moralizuodama paauklės vaiką ir kitą kartą jis nesiprašys ant rankų, nes žinos, kad jai sunku, tai toks auklėjimo būdas yra mažų mažiausiai neefektyvus. Jeigu iš tikrųjų sunku nešti ir nepavyksta susiturėti nepasiskundus, reikia tiesiog nenešti, bandyti ieškoti kitų būdų, kaip tą problemą įveikti.“
KODĖL NETINKA TĖTIS ?
„Kai einame pasivaikščioti visa šeima ir sūnus pasiprašo ant rankų, sakau jam: „Tėtis tave paneš, jis stipresnis.“ Bet tėtis netinka, reikia, kad būtinai neščiau aš! Kodėl?“
L.Rakickienė: „Grįžkime prie priežasčių, kodėl vaikas prašosi panešamas. Jeigu norėtų patirti tik tą smagumą, kai esi nešamas, tėtis tikrai tiktų, nes kaip tik tėčiai moka nešti smagiau nei mamos: drąsiau, greičiau, ant pečių! Jeigu būtinai reikia mamos, labiau tikėtina, kad priežastis būti ant rankų labiau susijusi su staiga išaugusiu saugumo poreikiu. Maži vaikai turi tam tikrą prieraišumo ryšių hierarchiją. Jei pirminis globėjas, t. y. tas, su kuriuo vaikas praleidžia daugiausia laiko, yra mama, tai pajutęs saugumo poreikį ir turėdamas galimybę rinktis visada rinksis ją – numerį vieną toje hierarchijoje. Prieraišumo sistema aktyvuojama situacijomis, kai išoriniai ar vidiniai dirgikliai išveda vaiką iš malonios, patogios būsenos. Tai gali būti ir nuovargis, išgąstis, hiperstimuliacija ir kt. Tada reikia ant rankų ir jeigu tik įmanoma, tai geriausia – mamos. Pagal tai, kieno rankų nori vaikas, galima suprasti ir priežastį, kodėl nori ant rankų.“
