Statistika siunčia rimtų signalų
Neseniai pasirodžiusią naujausią UNESCO ataskaitą („Innocenti Report Card 16“) apie vaikų psichinę sveikatą ir bendravimo įgūdžius pasaulyje kai kurie šalies specialistai pavadino tragiška. Pagal vaikų gerovės rodiklius Lietuva užima 33-ą vietą iš 38-ų tirtų išsivysčiusių šalių. Nuo kitų šalių esame stipriai atitrūkę paauglių savižudybių skaičiumi: pagal 15–19 metų žmonių savižudybių skaičių Lietuva – pirma tarp 38 šalių. Kitas neraminantis rodiklis – net trečdalis šalies vaikų nepasitiki savo įgūdžiais susirasti draugų.
Panašią situaciją rodo ir kitas naujas tyrimas – Lietuvos sveikatos ir mokslų universiteto atliktas „Lietuvos moksleivių gyvensena ir sveikata“. Jis atskleidė, kad 2018 m. Lietuvoje žudytis bandė 9 proc., planavo – net 15 proc., galvojo – net 24 proc. moksleivių, kurių amžiaus vidurkis – 14 metų. 28 proc. moksleivių mokykloje patiria patyčias. 43 proc. pasireiškė nenorėjimas nieko veikti, o tai vienas pagrindinių depresyvumo požymių.
„Tokios prastos paauglių psichinės padėties šalyje priežastys, ko gero, yra kompleksinės: tiek socialinės, tiek švietimo, tiek psichologinės, tiek pagalbos prieinamumo trūkumo. Bet vis tik tyrimo rezultatai rodo, kad mūsų šalies paaugliai ir taip iššūkių kupiname savo raidos etape labai stokoja palaikymo, gali jaustis labai vieniši, atstumti, nusivylę, pasimetę, patiriantys daug streso ir laiku negaunantys emocinės pagalbos tiek iš artimųjų, tiek iš specialistų“, – teigia G. Jonutienė.
Pasak jos, įtakos vaikų ir paauglių emociniams sunkumams turi tokios švietimo sistemos problemos, kaip mokytojų ir mokinių santykiai, patiriamos patyčios, dideli mokykliniai krūviai ir stresas dėl rezultatų, galbūt ir tinkamo ugdymo nebuvimas. Socialinės ir psichologinės – Lietuvos periferijose išgyvenamas didelis šeimų skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje. Visa tai neabejotinai daro didžiulę įtaką vaikų, augančių tokiose šeimose, psichologinei gerovei – jie patiria daug nesaugumo, įtampos, nerimo, beviltiškumo.
„Dabartinis laikmetis taip pat atneša savų sunkumų: esame sąmoningesni, bet daug daugiau skubantys, stresuojantys, orientuoti į rezultatus. Ir tame visame pametame tai, kas mūsų vaikams ir paaugliams svarbu. Pavyzdžiui, turėti laisvo laiko, o ne vien prikimštas dienas, pilnas būrelių ir veiklų, gyvo bendravimo tiek su bendraamžiais, tiek su tėvais“, – vardija vaikų psichologė.
Svarbu pastebėti pirmuosius neraminančius pokyčius
Tėvams bei pedagogams, būrelių vadovams specialistė pataria stebėti vaikų ir paauglių tiek emocinę savijautą bei bendravimą, tiek elgesį. „Jei pastebime, kad vaikai ir paaugliai prislėgti, labai nerimaujantys, įvardina, jog jie vieniši, neturi draugų, patiria patyčias, jiems kyla neigiamų minčių apie save, savo kūną, ateitį, labai svarbu kalbėtis su jais apie tai. Neretai paaugliai, išgyvenantys rimtesnių sunkumų, įvardina, kad jie jaučiasi vieniši, tarsi nerūpėtų nei tėvams, nei pedagogams. Tikrai svarbu nepalikti vaikų tik jų pačių susikurtame pasaulyje, įsivaizduojant, kad ten jiems gerai“, – pabrėžia G. Jonutienė.
Vaikų psichologės teigimu, gebėjimas būti pakankamai gerais tėvais, reiškia būti pastebinčiais pirmuosius vaiko ar paauglio elgesyje, nuotaikoje atsirandančius neraminančius pokyčius. Suprasti, ko vaikui tuo metu reikia, ko jam trūksta. Atsiliepti į tai – ar patiems kalbėtis, suprasti, kas vyksta mūsų vaikų gyvenimuose, ar kreiptis į specialistus.
„Rekomenduotina stebėti ir vaikų bei paauglių miegą, apetitą, nuovargio lygį, elgesio pokyčius. Kartais vaiko nuotaika nepasikeičia, bet jis tampa agresyvesnis su bendraamžiais, dažniau netinkamai elgiasi, prieštarauja taisyklėms, neatlieka mokymosi užduočių, bėga iš namų. Tai irgi svarbūs ženklai sunerimti ir klausti, kas vyksta šiuo metu to vaiko ar paauglio gyvenime. Jei situacija nesikeičia padedant artimiesiems, svarbu kreiptis specialistų pagalbos ir nelaukti sunkumų įsisenėjimo“, – sako „Asmens sveikatos klinikos“ psichologė.
Lemtingą vaidmenį vaidina ir pačių tėvų savijauta
Gerinant paauglių psichinę savijautą, vaikų psichologės teigimu, svarbus išlieka ir pačių tėvų švietimas apie vaikų raidą, skirtingų raidos etapų ypatumus, sunkumus. Tai yra prevencija rimtesniems sunkumams – depresijai, savižalai, fizinei agresijai, ketinimams nusižudyti ir kitiems.
Kitas labai svarbus momentas – ir pačių tėvų emocinė savijauta bei gebėjimas pasirūpinti ja. „Jei, tarkim, mama yra depresyvi, pavargusi, vieniša ir ji pati negauna reikiamo palaikymo, atramos, jai išties labai sunku pastebėti silpnesnius šalia. Tada kad ir ką rekomenduotume tokiai mamai, ji tiesiog nebus pajėgi to duoti, o dar ir jausis kalta, kad neduoda“, – pasakoja G. Jonutienė.
Psichologės teigimu, tokių atvejų, ypač šiuo metu, po mamoms itin sunkaus karantino laikotarpio, tikrai padaugėjo. Tuomet geriausiai jau gali padėti specialistai – socialinis darbuotojas, psichologas, šeimos konsultantas, kurie pirmiausia padėtų mamai atrasti savo vidinių ir išorinių resursų. O atsistojusi ant kojų mama galės suteikti reikiamą paramą, palaikymą ir supratingumą savo vaikams.
