Ligoninėje gimusio vaikučio būklę jau pačią pirmą jo gyvenimo minutę įvertina naujagimį priėmusi akušerė. Tas pats „testas“ (vadinamoji APGAR skalė) pakartojamas penktą gyvenimo minutę. Nuo nulio iki dešimt balų vertinami penki požymiai: širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis, raumenų tonusas, odos spalva, refleksinis jautrumas (grimasos, kosti, čiaudi). Tai yra ankstyvosios adaptacijos arba gimimo egzaminas, įvertinimas, kuris, tiesą pasakius, nelabai daug ką pasako apie naujagimio sveikatą, svarbus tik sprendžiant, ar reikia skubios medikų pagalbos, ar ne.

Sveikas naujagimis guldomas mamai ant krūtinės ir laukiama maždaug dvi valandas, kol pažinda, truputį apsipranta, tada iš gimdymo palatos po neonatologo apžiūros yra perkeliamas į bendrąjį skyrių.

Pasaulio praktika rodo, kad geriausia pirmąją apžiūrą atlikti baigiantis pirmajai parai, kai sunkiausi adaptaciniai procesai jau būna praėję ir galima kažką įžvelgti daugiau. Tačiau Lietuvoje praktikuojama vaikutį apžiūrėti po dviejų valandų.

Ką apžiūri gydytojas neonatologas? Apžiūra pradedama nuo galvytės, čiuopiant kaukolės siūles, momenėlį, įvertinama akių plyšių simetrija, burnytė, liežuvio pasaitėlis, ar vientisas gomurys ir t. t., apžiūrimos ausies, nosies landos, apčiupinėjama krūtinės ląsta, klausoma, kaip plaka širdutė, švelniai spaudžiant, čiuopiamas pilvukas ir t. t. Taip pat ištiriami naujagimio refleksai, atliekami laboratoriniai tyrimai. Sveikas naujagimis iš ligoninės namo gali būti išleidžiamas praėjus šešioms valandoms po gimimo, tačiau dažniausiai tai įvyksta antrą ar trečią parą.

Paprastai ligoninėje, kai gydytojai apžiūri naujagimį ir pasako, kad jis yra sveikas, mama ir tėtis lengviau atsikvepia, pasijunta ramūs bei laimingi. Tačiau grįžusią ir su naujagimiu namuose vieną likusią mamą gali ištikti tikras nerimo priepuolis net ir dėl visiškai naujagimiui įprastų dalykų.

Vėsios kojytės

Mamos yra įsitikinusios, kad sveikas naujagimis turi būti toks šiltas, lyg ką tik iš puodo ištrauktas kukulis. Bet kiek rankeles ir pėdutes čiuoptų, jos dažniausiai būna vėsios.

Naujagimiai turi prisitaikyti prie temperatūrų pokyčio, juk pilvelyje temperatūra buvo apie 37,5 laipsnio, o aplinkos, į kurią patenka, siekia vos 22–24 laipsnius. Gimus aplinkos temperatūra sumažėja 12–15 laipsnių, todėl mažėja ir jo kūno temperatūra. (Per pirmas 30–60 min. kūno temperatūra sumažėja iki 2 laipsnių, ypač atvėsta galūnės.) Tai vadinama tranzityviąja hipotermija. Naujagimio organizme šiluma gaminama ne didėjant raumenų aktyvumui (kaip suaugusiųjų organizme), o cheminės termogenezės būdu, t. y. skaidant ruduosius riebalus. Šių riebalų yra poodiniame tarpumenčio riebalų sluoksnyje, pažastyse, už krūtinkaulio, apie kaklo raumenis ir kraujagysles, apie inkstus ir antinksčius. Išnešioto naujagimio organizme rudieji riebalai sudaro 5–8 proc., neišnešioto – vos 1–2 proc. kūno masės. Be to, naujagimiai šilumos išskiria daugiau nei suaugę žmonės, nes išnešioto naujagimio kūno paviršiaus plotas 1 kg kūno masės yra tris, o neišnešioto – bent šešis kartus didesnis nei suaugusiojo, poodinis sluoksnis plonas, kraujagyslės labai arti odos, kraujotakos sistema dar nėra gerai išsivysčiusi, į galūnes nuneša mažiau kraujo, todėl jos gali būti ne tik vėsios, bet net ir lyg truputį melsvos.

Ar kūdikėliui šilta, ar šalta, spręsti reikėtų ne čiuopiant delniukus ar pėdutes, o pridėjus ranką prie nugarytės. Jei ji šilta, naujagimiui viskas gerai.

Kieti kumštukai

Kodėl naujagimio taip stipriai suspausti kumštukai, kad mamai kartais net prireikia jėgos, jog juos atgniaužtų?

Laikyti stipriai į kumštuką suspaustus pirštukus ir per alkūnes sulenktas rankytes yra visiškai normalu iki dviejų mėnesių. Tai lemia fiziologinis padidėjęs raumenų tonusas, po truputį raumenų įtampa turėtų atslūgti, iš pradžių atsipalaiduoja rankyčių raumenys, paskui – ir kojyčių. Sveiko kūdikio kumštukai, rankytės ir kojytės vis dėlto retsykiais turėtų atsipalaiduoti. Jei rankytės nuolat prispaustos prie krūtinės, o kumštukai nuolat taip stipriai suspausti, kad reikia jėgos juos atgniaužti, reikėtų kreiptis į vaikutį prižiūrintį gydytoją. Kad raumenukai atsipalaiduotų lengviau ir greičiau, rekomenduojama kūdikėlį švelniai masažuoti, glostyti. Daugumai kūdikių iki šešių mėnesių būdinga C formos laikysena, t. y. jie kreipia galvytę ir visu kūneliu riečiasi į vieną pusę. Tai susiję su gimdos padėtimi ir gimdymo mechanizmu. Ypač dabar, kai ypač sumažėjo natūralių gimdymų, t. y. gimdymo veikla dažnai yra dirbtinai paskatinama, toji beformystė ir didesnė raumenų įtampa pastebima dažniau. Švelnus masažas pagerina ir kūdikio savijautą, ir padeda geriau organizmui paimti kalcį – vadinasi, tuo pačiu metu dar ir saugo nuo rachito.

Mato ar nemato

Dažna mama atidžiai stebi savo naujagimio akytes ir negali suprasti – mato jis ar nemato? Į šviesą lyg ir nelabai reaguoja, jos judesių akytėmis neseka... Tikrai neramu. Gal pašviesti prožektoriumi – pažiūrėti, ar smarkiau užsimerks?

Gimdymo stacionare atliekama ne tik pirminė apžiūra, bet ir kai kurie kiti tyrimai. Vienas tokių – akių dugno raudonojo reflekso tyrimas, jis padeda nustatyti optines terpių drumstis ir kitas ligas, kurios gali lemti aklumą, taip pat tikrinama, ar tikrai yra lęšiukas, ar nereikia skubios operacijos. Visiems naujagimiams atliekamas ir klausos testas, kuris nors neparodo, ar nėra kokio nors centrinės kilmės sutrikimo, tačiau ištiria, ar gerai veikia mechaninis klausos aparatas. Vadinasi, nors, atlikus šiuos tyrimus, negalima 100 proc. garantuoti, kad kūdikis tikrai mato ir tikrai girdi, tačiau teigiami šių tyrimų rezultatai mamas turėtų labai padrąsinti. Todėl namuose į naujagimio akis kreipti ryškų šviesos šaltinį nėra prasmės. Tai atliekama ligoninėje. 

Reikėtų žinoti, kad rega yra vėliausiai susiformuojantis receptorius. Pirmą mėnesį kūdikį labiausiai traukia šviesos ir tamsos kontrastas, jis reaguoja į ryškią šviesą, judesį, tačiau žvilgsnio dar nefiksuoja. Pirmąjį mėnesį regos aštrumas siekia tik 5 proc. suaugusio žmogaus regėjimo aštrumo. Regos aštrumas tampa panašus į suaugusiojo tik 10 gyvenimo mėnesį.

Naujagimį ir pirmųjų mėnesių kūdikį gali varginti ilgas akių kontaktas, t. y. kai mamytė, prisispaudusi prie jo veiduko, bando pagauti žvilgsnį, įkyriai tyrinėja ir pan. Gindamasis kūdikis gali pradėti žiovauti, lyg bandyti rankytėmis užsidengti veiduką, verkti. Nereikėtų išsigąsti, pastebėjus, kad naujagimio vokai šiek tiek paburkę, o akių obuoliai paraudę. Keliaudamas gimdymo takais, naujagimis turėjo įveikti didelį pasipriešinimą, spaudimą. Paburkimas ir kraujosruvos praeina per dvi savaites.

Keistai kvėpuoja

Kvėpuoja, kvėpuoja, nekvėpuoja. Bet vos supanikavusi mama griebia telefoną skambinti greitajai pagalbai, naujagimis vėl lygiausiai kvėpuoja...

Kviesti greitąją pagalbą ir pradėti gaivinti, aktyvinti kvėpavimą būtina tada, jei kūdikis nekvėpuoja ir pradeda mėlti.

Sustojęs kvėpavimas yra vadinamas miego apnėja. Išnešiotiems kūdikiams ši būklė labai reta, tačiau apie ją verta žinoti kiekvienai mamai. Jei naujagimis trumpam nustojo kvėpuoti, reikia švelniai patrinti ar patapšnoti nugarytę, patrinti ausytes ir pan. Jei apnėjos kartojasi, būtina pasitarti su gydytoju.

Naujagimiams ir neišnešiotiems kūdikiams pirmais gyvenimo mėnesiais sulaikyti kvėpavimą gali būti įprastas reiškinys, jeigu jis trunka ne ilgiau kaip 10–15 sek. Reikia žinoti, kad sveiko miegančio naujagimio kvėpavimas priklauso nuo miego fazės. Yra greitojo miego fazė, kai vaikas kvėpuoja dažnai, nereguliariai, trūkčioja, aikčioja, varto akytes ir t. t., ir giliojo miego fazė, kai kvėpavimas sulėtėja, kūdikis kvėpuoja reguliariai, ramiai, giliai, kartais net negirdėti, kad kvėpuoja, ir mamas tai taip pat gąsdina. Tačiau nebūtina, pridėjus ausį, klausyti, kvėpuoja ar ne, reikia stebėti odos spalvą ir krūtinės ląstą. Jei odelė rausva, o krūtinės ląsta kilnojasi – vadinasi, viskas gerai.

Naujagimis kvėpuoja du kartus dažniau (30–60 įkvėpimų per minutę, kartais nereguliarių) ir jo širdis plaka du kartus dažniau nei suaugusio žmogaus (130–160 dūžių per minutę). Vadinasi, normalu, jei naujagimis greitai ir, atrodo, labai paviršutiniškai kvėpuoja.

TRUMPAI

Keista, bet nieko bloga

Naujagimis gali turėti ir daugiau keistų, gal net baugių, bet fiziologiškai visiškai natūralių požymių.

• Pailga galva. Naujagimio galvytė dažnai būna netaisyklingos, pailgos formos. Jo kaukolės kaulai yra minkšti ir lankstūs, gali deformuotis dėl per gimdymą patiriamo slėgio, vaisiui slenkant gimdymo takais. Paprastai naujagimio išvaizda pagerėja per kelias dienas. Nereikėtų išsigąsti ir dėl to, kad galva atrodo neįprastai didelė. Visų naujagimių galva yra pati didžiausia, sunkiausia ir ilgiausia kūno dalis, sudaranti ketvirtį viso kūno ilgio.

• Padidėjusios krūtelės. Naujagimių ginekomastija, kai paburksta ir padidėja krūtelės, yra fiziologinė ir per keletą dienų ar savaitę praeinanti būklė, kurią sukelia į vaisiaus kraujotaką per gimdymą patekęs hormonas prolaktinas. Šis hormonas moters organizme yra atsakingas už pieno gamybą, kai jo patenka į naujagimio organizmą, suaktyvėja ir naujagimio pieno liauka. Taip gali nutikti ir berniukui, ir mergaitei. Jei paburkusios krūtelės parausta ir yra skausmingos, reikia kreiptis į gydytoją.

• Didelis lyties organas. Naujagimio lyties organai atrodo neproporcingai dideli. Dėl moteriškojo iš mamos gauto hormono estrogeno poveikio mergaičių lytinės lūpos, o berniukų kapšelis būna gerokai paburkę. Tai turėtų praeiti per kelias savaites. Dėl to paties hormono poveikio naujagimėms mergaitėms iš lytinio plyšio gali pasirodyti skaidrių ar balkšvų išskyrų, kartais net su kraujo priemaišomis. Šios išskyros vadinamos netikromis mėnesinėmis. Jų išsigąsti nereikėtų, tik švelniai nuplauti.