Lina klausia:
„Auginu 1 metų 3 mėnesių mergytę, ir staiga prieš savaitę ji pradėjo keistai elgtis. Jeigu noriu išeiti į virtuvę ar į tualetą, bet kur, tada ji pradeda nežmonišku balsu rėkti, rodo isterijos priepuolius, niekas nesugeba jos nuraminti, verkia tol, kol aš negrįžtu ir nepaimu jos. Nusiramina akimirksniu, kaip nebūtų ką tik rėkusi. Net nežinau, ar vesti pas gydytojus, ar ką man daryti. Man baisu, kad dar nebūtų baisiau“.
Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantų programos dalyvė Milda Čeikienė, www.ipi.lt.
Auginant vaikus niekada nebūna nuobodu, kaip diena – taip naujiena. Vienos naujienos mus džiugina, nes jau žinome, laukiame, kad taip ir turi būti, esam jas „suplanavę“, priimame, kad tai normalu, o kitos „naujienos“ mus gąsdina, nes nežinome, kaip elgtis, nepatinka, nes tai nėra įrašyta į mūsų vaiko augimo planus, nes trukdo gyventi gražų, tvarkingą, kontroliuojamą gyvenimą. Deja, vaikai tuos planus labai sėkmingai keičia. Ir daro tai, net neatsiklausę. Todėl niekas neduoda garantijos, kad baisiau nebus.
Kas gi vyksta jūsų namuose? Iš atvejo aprašymo darau prielaidą, kad atėjo laikas, kai dukra pradėjo suprasti, kad mama ne šiaip dingsta, bet išeina į kitą kambarį, t.y. ją galima pasišaukti, kai norisi. O su gera, mylinčia mama, pačiu artimiausiu ir saugiausiu žmogumi norisi būti VISADA.
Tai yra baimė būti atskirtai nuo savo artimo žmogaus, viena iš egzistencinių baimių - vienišumo. Ir kai Jūsų dukrai nesaugu, ji daro tai, kas yra labai efektyvu – stiprina savo balsą tiek, kad pagaliau jūs "išgirstate" ir ateinate, paimate ant rankų. Ar vesti dukrą pas gydytoją? Na, jei Jums tai padės nurimti ir suprasti, kas vyksta su dukra, tuomet tikrai taip.
Ką galėtumėt padaryti, kad Jums abiems būtų lengviau gyventi ir priimti naujus iššūkius? Manau, kad dabar labiausiai padėtumėt sau, jei galėtumėt padėti savo dukrytei priimti baimę būti Jūsų paliktai ir išmokyti bendradarbiauti - palaukti, pabūti vienai, priimti kitų žmonių rankas, kai Jums reikia išeiti.
Pirmiausia suprasti ir PRIIMTI dukros BAIMĘ, nenorą pasilikti vienai. Įvardinti, atliepti tai, ką ji jaučia: „Tu nori likti su manimi?“, „Nenori, kad aš išeičiau?“, „Tu nori, kad mes žaistume toliau kartu?“
Kai dukra pasijus priimta, suprasta, tuomet ji galbūt sutiks bendradarbiauti, kai paprašysite: „Dabar aš turiu išeiti į kitą kambarį. Labai greitai grįšiu, ir mes toliau galėsime žaisti.“
NEMELUOKITE vaikui ir nemanipuliuokite. Jokiais būdais neišeikite slėpdamasi, paslapčia, kol kiti žmonės nušnekina, nukreipia jos dėmesį. Tai tik skatina nepasitikėjimą ir nesaugumo jausmą.
IŠLIKITE RAMI. Ar tikrai taip yra sunku atlaikyti dukters ašaras, isterijas? Dukra galvoja: „Jei mamai yra per baisu, tai kaip jaučiuosi, elgiuosi, tai man nuo to dar baisiau“. Todėl dukrai, kuri puola į isteriją, kaip niekad reikia ramios ir tuos jausmus atlaikančios mamos. Stiprios emociškai mamos.
Mokykitės atpažinti savo jausmus, dirbkite su savimi. Jokiais būdais neneikite savo jausmų, savo baimės, bet paklauskite savęs, ar ši Jūsų baimė pagrįsta, ar ši situacija tikrai yra pavojinga mano ar vaiko gyvybei? Tai, kad jūs išeisite trumpam į tualetą, ir su mergaite pabus kitas artimas jai žmogus, manau, sutiksite, kad nėra pavojinga nei Jūsų, nei vaiko gyvybei. Vadinasi, čia Jūsų baimė jus valdo. Ji neleidžia Jums racionaliai mąstyti. Yra pratimų dirbti su baimėmis. Man patinka medituoti ir apmąstyti, ką nuveikiau šiandien, ką pasakiau, padariau. Mokytis stebėti save tarsi iš šono. Įsisąmoninti savo jausmus, veiksmus. Savarankiškai tai daryti sunkiau, nes mes sukamės tarsi užburtame savo rate. Geriau, kai retkarčiais paklausia neutralus stebėtojas, konsultantas.
Ugdykite SAVO pasitikėjimą kitais artimais jai žmonėmis. Gal jie ne taip sauskelnes keičia, ne taip puodelį laiko, ne taip migdo, ne taip ramina, bet tai JŲ ryšys. Ir tegul tas ryšys mezgasi per klaidas, atradimus, susitarimus tik JŲ tarpe. Niekas net neabejoja, kad geriausiai atliepiate ir suprantate dukros poreikius - tikriausiai daugiausiai praleidžianti laiko su ja. Bet leiskite ir kitiems atrasti SAVO santykį su ja. Jokios kritikos jų bandymų atžvilgiu!
Padėkite artimiesiems papasakodama dukters dienos ritmą, apie jos mėgstamus žaidimus, maistą, bet neįkyrėkite patarimais. Jie suras savo „paėmimą". Dirbkite su savo baime, kad tas artimas žmogus gali nuskriausti dukrą. Netyčia, iš nežinojimo. Bet tikrai tai nebus mirtina... O jei nesate tikra to žmogaus kuo geriausiais ketinimais, tuomet nepalikite jam jos.
Kuo daugiau bus aplinkui žmonių, kuriais jūs ir jūsų dukra gali pasitikėti, tuo Jums bus lengviau išeiti. Atminkite, kad šį etapą turėsite pakelti į aukštesnį lygį su darželio auklėtojoms, su pirma mokytoja, su paauglystės draugais, su jos vaikinu. Todėl geriau nedelsti ir pradėti mokytis jau dabar pasitikėti kitais žmonėmis.
PADRĄSINKITE save, dukrą ir artimuosius. Atkreipkite dėmesį, kai dukra pasilieka bent kelioms sekundėms viena, arba kai užsiima, žaidžia savarankiškai.
Atšvęskite, kai jums pavyksta „perlipti“ per save ir atiduoti dalį atsakomybės kitiems žmonėms. Padrąsinkite kitus žmones, kurie pasilieka su jūsų dukra, savo ryžtingu išėjimu ir grįžimu tik tuomet kai susitvarkysite, pabaigsite reikalus.
