3 vaikų mama: pamokos, kurias išmokau būdama mama

Motinos dienos atgarsiai... Kaip Naujųjų išvakarėse apmąstome praėjusius metus, taip ir čia. Balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje gavau net keletą progų apmąstyti jau nukeliautą 5,5 metų motinystės kelią. Tikiu, kad dar po tiek pat metų galiu kalbėti naujus dalykus, nes patirties ir suvokimų bus daugiau, o dabar...

1. Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad auginti ir augti su vaikais yra nesibaigiantis procesas. Atradimų, lūkesčių, nusivylimų ir džiaugsmų prisotintas patyrimas. Ir turbūt viena iš pamokų, kad motinystė – kelias. Jei šiandien pavyko neišmesti brokolių, dar nereiškia, jog ryt jie bus suvalgyti su tokiu pat malonumu. Jei visą dieną gyvenom šviesią būtį, tai nereiškia, jog po akimirkos neištiks vaikiškoji isterija su visais žaibais ir griaustiniais. Viskas kinta, banguoja, viskas neapibrėžta. Niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo.

2. Ir tame neapibrėžtume tenka išmokti rasti savo uostą. Jis kaskart gali būti kitas. Tai vyro glėbys, tai arbatos puodelis, tai karšta vonia, tai draugės petys, tai skambutis mamai... Svarbu, kad tas uostas būtų.

3. O jei pradėtume nuo pačių pradžių, tai pirmoji pamoka buvo ta, kad aš nieko nežinau. Ir nieko nekontroliuoju taip, kaip norėčiau. Kol laukiausi, patyriau daug bejėgystės būsenų, kai niekas nuo manęs nepriklausė. O kai gimė, atrodo, išvis viskas tapo nauja ir nesuprantama. Gal tai tik pasimetimas ir įsivaizdavimas, kad pasaulis pasikeitė? Bet jis tikrai pasikeitė! Pasikeičiau aš. Supratau, kad viskas nuo šiol bus kitaip. Nei blogiau, nei geriau, bet kitaip. Ir niekada nebus taip, kaip buvę. Tą suprasti buvo žiauriai baisu. O po to sekė pirmoji pirmagimio šypsena... ir visi tie žiaurūs suvokimai ištirpo. Aš apsipratau, priėmiau tą faktą ir žengiau nedrąsų žingsnį į naująją tikrovę.

4. Mes patys sprendžiame, kas mums tinka. Ar klausysiu patarimų iš visur ir visokių, ar pasirinksiu kažkokią kryptį, kuri man/mano šeimai yra geriausia? Pasakysiu vieną dalyką abejojantiems ir besiblaškantiems – patarinėjantys neaugins mūsų vaikų, saldainiais maitinantys (atsiprašau, vaišinantys) neturės su vaikais derėtis iki pamėlynavimo, valyti dantis ir laikyti juos už rankos odontologo kėdėje taip pat reikės ne jiems ir t.t. Tą turėsime daryti mes, tėvai, tad ir sprendimus turime priimti patys. Tokius sprendimus, kurie tiktų mums.

5. Miegas viską pataiso. Pažįstat tą jausmą, kai viskas, atrodo, blogai? Tai va, tą viską išgydo miegas. Tiesa, nekalbu apie vėjaraupius ar kitas ligas ar negandas, kurios užklumpa. Kalbu apie neapibrėžtą viskas blogai.

6. Nors esam gana racionalūs vartotojai, kurie atsirenka, ko reikia, ko ne, bet kai pradėjom lauktis, mes net neįsivaizdavom, kiek yra visokio šlamšto vaikams ir mamoms, kurio iš tiesų ne(pri)reikia nei pirmą, nei 2001 dieną auginant vaikus. Mūsų racionalųjį pirmojo kraitelio sąrašą (nuo dažniausiai randamų internete ar pateikiamų parduotuvėse jis buvo sumažintas per pusę), vyro sesuo mums jį dar apkarpė. Štai ką reiškia turėti tris vaikus! Kokia čia pamoka? Jos net dvi – negali visko žinoti, ypač kai esi pirmąkart mama ir tai, ką tau sako įvairūs informacijos šaltiniai nebūtinai yra tai, ko tau reikia.

7. Negalima niekuo pasigirti... Jau atrodo vaikas įgavo ritmą, jau miega padoriai, jau valgo košes... ištari tai garsiai ir op – vėl viskas kinta ir vėl esi naujovių sūkuryje. Manei, jau viskas taip ir bus – tobulai? Cha, cha! Manyk iš naujo!

8. Auginti vieną vaiką sunkiau, nei du ir taip toliau... Man bent jau taip. Turbūt čia apie tai, kad kai turi vieną vienintelį, jis ir yra vienas vienintelis. Neturi kitų patirčių, o turima daro įtaką visam suvokimui apie tėvystę apskritai. Kaip ten sako – practice makes it better? Kai gimsta antras ir t.t., yra dalykų, kurių tenka mokytis naujai, nes visi vaikai skirtingi. Taip, taip, net tų pačių tėvų visi vaikai skirtingi. BET yra dalykų, kuriuos jau darai (žinai) automatiškai, arba esi atsipalaidavęs ten, kur pirmąkart nebuvai, pvz., nebegąsdina gydytojų klausimai apie pieno kiekį, nes žinai, kad jo yra tiek, kiek turi būti ir pan.

9. Reikia prašyti pagalbos, kai jos prireikia. Nes kartais mes esame užsisukę klaidinguose mąstymuose apie tai, kokie visi sėkmingi ir kokie nesėkmingi esame. Kūdikiui augimo šuolis, ir jis nusiteikęs žįsti, būti nešiojamas ir glaudžiamas daug dažniau nei įprastai, o buitis, atrodo, pati susikuičia, apsiverčia ir į virtuvę jau nebesinori nė įeiti... Visokių tokių ir dar kur kas rimtesnių situacijų būna kiekvienoje šeimoje. Ir tai normalu. Taip pat normalu norėti, kad kažkas padarytų valgyti, išeitų į kiemą su vyresniais vaikais ir t.t. Ir mūsų atsakomybė tą įvardinti garsiai, pasikviesti draugę ar mamą, ar kaimynę, ar auklę, kad suteiktų mums tai, ko šiuo metu reikia labiau už orą. Ir dažnai, ypač pirmais kartais, tai yra ne taip jau lengva. Ir tai taip pat normalu.

10. Viskas praeina. Tai irgi praeis. Tai galioja viskam: pirmajai kūdikio šypsenai, ašaroms, pykčiams, garsiam juokui, koše ištepliotiems plaukams, atvėsusiai arbatai, ginčams su sutuoktiniu dėl auklėjimo niuansų, atostogoms VĖL mieste, močiučių prietarams ir priekaištams bei patarimams ir netgi vaikystei... Viskam. Todėl įkvėpkim, iškvėpkim (pakartokim tiek kartų, kiek reikia) – viskas praeina.

11. Tėvystė – kai apie save ir sutuoktinį (ar partnerį) sužinai tai, ko šiaip jokiais būdais ne(su)žinotum. Nes ... na, patys suprantat.

Ir pabaigai – mes renkamės, kaip reaguoti. Todėl tik nuo mūsų požiūrio priklauso – viskas blogai ar visgi ne taip blogai, kaip norėtųsi skųstis. Vieną dieną esu sau pasakiusi – nuo dabar aš renkuosi džiaugtis. Kartais tai pamirštu, tada prireikia išsimiegoti, atsiremti į ką nors ar su kuo nors pakalbėti, galų gale paverkti taip nuoširdžiai ir skaudžiai (tai daugiau nei normalu), ir vėl prisimenu tą – aš renkuosi džiaugtis. Mintys materializuojasi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis