Kas iš tiesų nutinka, kai viena mama išvažiuoja atostogauti su trim vaikais

Jeigu esate bent kartą atostogavusi su vaikais visiškai viena, jūs suprasite, ką turėjo omenyje rašytoja ir trijų vaikų mama Raminta Stanaitytė - Česnulienė.

Atostogos (su vaikais)

Grįžau po atostogų su trim vaikais. Ilsiuosi... Didžiuojuosi savimi, o sakėt, man nepavyks. – Viena su trimis??? Užjaučiu, – sakė net vaikų darželio auklėtoja, kuri kasdien būna viena su dvidešimčia. Kiti tik išpūsdavo akis ir linkėdavo sėkmės. Patyrusios mamos teiravosi, ar alkoholis įskaičiuotas, ir liepė vartoti reguliariai nedidelėmis dozėmis keliskart per dieną nervams atpalaiduoti. Tikrai, viena su trimis ir girta – skamba labai raminamai.

Pirmasis išbandymas buvo kelionė lėktuvu. Oro uoste pajutau lengvą drebulį ir truputį apsiskaičiavau. Pro patikrą praleisdama vaikus, lagaminus, kuprinę, kiškį, „Nintendo" ir dar kažką, palikau vieną lagaminą. Nieko tokio. Geri žmonės greitai grąžino. Karūna nenukrito.

Prieš kelionę bijojau vieno žodžio – „vemsiu". Vaikai, iki tol to beveik nedarę, kažkodėl prisimena apie vėmimą pačiose nepatogiausiose vietose ir situacijose, o tada tenka kuoptis ir kapstytis. Bet sužinojau, kad yra kitas – grėsmingesnis – žodis.

Sėkmingai susirinkę visą mantą ir jau oro uoste suvalgę beveik visą kelionės davinį (sumuštinių net netepu – pasiimu duonos kepalą ir po riekelę daliju, kol atsiranda įdomesnių užsiėmimų), įlipome į lėktuvą. Džiaugiausi, kad pirmi įlipom, visus susodinau, prisegiau ir atsikvėpiau. Vidurinis kukulis iš karto pasiteiravo, ar gali eiti į tualetą. Liepiu pakentėti, nes tuoj visi susės, užsisegsim diržus, pakilsim, o tada jau leis ir pasiusioti.

- Mama, aš noriu ne siusioti – aš noriu triesti!

O Dieve, kas per ŽODIS!!!Dar niekada taip nenorėjau, kad stabdžiai–keleiviai liptų greičiau, o lėktuvas visu greičiu šautų į dangų. Atrodo net vidinėmis galiomis kėliau lėktuvą aukštyn ir prašiau Herkaus ramiai sėdėti ir giliai kvėpuoti. Spėjom.

Tada ir mažylis nutarė apžiūrėti tuos paslaptingus mažus lėktuvo kambarėlius. Stoviu, saugau abejas duris, šypsausi nedraugiškiems veidams eilėje. Stiuardas išmokė, kaip atidaryti tualeto duris iš išorės. Tai vis atidarau vienas – patikrinu, kaip ten reikalai, uždarau, tikrinu rei- kalus kitoje pusėje. Viršuje mirksi žalia – raudona, žalia – raudona. Keleiviai nekantrūs kažkokie pasitaikė – atsi- stoja – atsisėda, atsistoja – atsisėda. Turbūt buvo neapsisprendę, ar labai į paslapčių kambarėlius nori.

Viešbutį specialiai rinkau pagal atsiliepimus. Kai tik perskaičiau komentarus, kad padorios poros į vieną nevažiuotų, nes jame būna labai daug vaikų, apsisprendžiau akimoju. Labai tikėjausi, kad toje minioje ištirps ir trijų mano kūdikėlių balsai.

Viešbutyje visgi nepavyko likti nepastebėtiems. Ne- svarbu, kurioje šalyje svečiuojiesi, vaikai visada parsiveža vieną ryškiausią prisiminimą – apie baseiną. Jie vertina keliones ir įspūdžius pagal tai, ar jis yra, ar ne. Tobuli priedai – kokakola ir ledai. Taigi, sulaukėme daug aplinkinių dėmesio. Ypač kai visi trys, rėkdami „Bomba!", šokdavo į baseiną ir maloniai atgaivindavo gulinčius netoliese. Nesuprantu, kodėl reikia rėkti šokant į vandenį, juk ir taip daug triukšmo būna, bet jei vaikai laimingi, Princesė laiminga taip pat.

Mažajam kukuliui adrenalino buvo, matyt, mažoka. Tai jis su intencija „Aš tikiu – aš galiu skristi" be pripučiamų sparnelių nėrė į suaugusiųjų baseino dugną.

Dabar pažįstu tą jausmą, kai sustoja laikas ir kvėpavimas, ir tau atrodo, kad kūnas lėtai lėtai keliasi, spiriasi nuo baseino krašto, o galvoje kaukia signalizacija: „Greičiau, greičiau!" Pupa judėjo vikriau. Atsispyrė, nėrė į dugną ir ištraukusi ant baseino krašto padėjo kukulį, kuris iš karto garsiai pasipiktino, kad „šita merga sutrukdė giliai paplaukioti".

Įkvėpiau oro.

Ir toliau viskas klostėsi sklandžiai. Smulkmena – vidurinis paplūdimyje užlipo ant bitės. Keisti padarai, mano gyvenimo kelyje jie atsiranda labiausiai neįtikėtinose vietose. Rėkė garsiai. Tą vaiką turbūt reikės į muzikos mokyklą leisti – balsas skrodžia kiaurai visus kitus balsus. Ir dažnis toks ypatingas, kad negali negirdėti. Bet jūra puikiai dezinfekavo ir vėsino nukentėjusią pėdutę bei slopino garsą. Niekas nesutino, adrenalino nebereikėjo, ir taip prisigamino.

Didžioji pagunda paplūdimyje – limonado ir ledų baras. Trikdis – žmonių eilė. Išeitis – aplenkti eilę, ropojant baro viršumi keturiomis. Taip įdomiai mutavo mano genas šokti ant barų ir stalų. Atradę trumpesnį kelią, kukuliai eilėje prie limonado ir ledų niekada nestovėdavo.

Pupa ir Princesė, savaime suprantama, taip nesielgė. Visgi su suknelėmis ropoti keturiomis ilgu baru nėra labai patogu. Apsimesdavom, kad kukulių nepažįstam. Apie sukneles. Tiksliau vieną – nuostabaus grožio, ilgio, nepadoriai daug kainavusią suknelę. Vertą tikros Princesės. Taip jos ir neapsivilkau. O pakavau aš tą baltą žydrom juostelėm stebuklą į lagaminą ir jau mačiau nuostabų paveikslėlį: einu pajūriu, suknelė elegantiškai plazda man aplink kojas, plaukus kedena vėjas, už rankų veduosi du nuostabius besišypsančius berniukus, šalia šviesiaplaukė, liauna kaip liepa Pupa. Ir einam sau visi gražūs, šypsomės, mojuojam. Realus paveikslėlis: suknelė taip ir neišpakuota, vietoj karūnos – prakaitu permirkusi raudona „beisbolkė", vienas kukulis ant nugaros kibiais pirštukais įsikibęs į nudegusį kaklą tai smaugia, tai atleidžia, kitas atsiradus bet kokiai progai stengiasi palįsti po mašina, Pupa raukosi, nes broliai garsiai raugėja. O aš įšokusi į patrintas, paglamžytas, makaronais aplipdytas linines kelnes einu dulkėta Kretos gatve vaikams kultūros parodyti. Kaip ir minėjau – didžiausi kultūros klodai slypi baseine. Tad kuo anksčiau tai supranti, tuo labiau atostogos panėši į poilsį, o ne į išgyvenimo stovyklą.

Visgi atostogos buvo puikios – nereikėjo nei gaminti, nei indų plauti. Stalai lūžo nuo gausybės sveikų ir skanių patiekalų. Pupa ir mažiausias kukulis „sėdo ant" ledų ir kolos dietos. Vidurinis ragavo visko ir laikėsi ledų ir kolos dietos. Sudėjus visi keturis kartus sakė, kad vems, bet nė karto to nepadarė. Lėktuvo ekspromtas irgi nesikartojo.

Vaikai susirado daug naujų draugų. Gaila, Pupai visi buvo „per seni" arba „per maži". Bet kukuliams megzti pažintis netrukdė nei amžiaus, nei kalbos barjeras. Pati mačiau, kaip įraudusiam ir sumišusiam vokiečiui Aras taisyklinga lietuvių kalba kantriai aiškino, kokių ledų jam įdėti. Aš tai manau, kad per daug ledų vaikams nesveika. Todėl stebėjau tą viktoriną iš saugaus atstumo. Leidau vokiečiui prakaituoti tol, kol jis pataikė prikrauti geidžiamą davinį bananinių, avietinių ir šokoladinių ledų. Beje, tas vokietis buvo ne barmenas, o šiaip poilsiautojas ir greičiausiai bevaikis, nes ilgai su tais ledais krapštėsi.

Geriausiu vaikų draugu tapo itin egzotiškos išvaizdos nepažįstamasis, kurį jie rado šmirinėdami aplink konteinerius. Ne, viešbutis buvo normalus, valgėm restorane iš lėkščių. Buvo ir vaikų žaidimų aikštelė, ir baseinas, bet šiukšlių rūšiavimo konteineriai buvo spalvoti ir su ratu- kais – kas gi praleistų progą juos pajudinti iš vietos? Ypač po to, kai iš po vieno konteinerio išlindo didžiulis driežas. Esu mačiusi driežų ir miške, ir mieste, bet ten buvo driežiukai. O po konteineriu gyveno didelis, įmitęs driežas.

Princesė tai nelabai, bet jos vaikai pažinties su driežu Bijokliu buvo apžavėti. Tokį vardą jam davė todėl, kad nors ir didelis būdamas, sprukdavo tą pačią akimirką, kai tik kukuliai pajudindavo konteinerius. Taip, stipriai ir garsiai pajudindavo. Driežas Bijoklis, numanau, ilgus metus saugiai ir privalgęs šildė šonus po konteineriais, tačiau Princesės vaikų nenumaldomą norą draugauti ištvėrė vos porą dienų. Po to, matyt, iškeliavo, kur nevyksta žemės drebėjimai. Vaikai nuoširdžiai ilgėjosi naujojo draugo ir pastumdyti konteinerių reguliariai eidavo iki pat išvykimo dienos.

Išvykom gražiai. Visi įrudę, o du kukuliai dar ir su ateivių karūnomis iš folijos ir žaliomis antenomis iš kokteilių šiaudelių. Po „ateivių" dienos viešbutyje jie atsisakė jas nusiimti dvi paras.

Atsipalaidavo mamytė ir apsiskaičiavo – vėlavom į lėktuvą. Per valandą sudeginau visas kalorijas, kauptas visą savaitę. Graikų patikrą, tempdama už rankos vieną bliaunantį ateivį ir vilkdama tris lagaminus, pralėkiau kaip viesulas. Kiti du patys prabėgo. Aišku, karūnos iš folijos pypsėjo kaip pašėlusios, o graikai niekaip nesuprato, ką čia su jomis daryti. Pamanykit, ateivių karūnų nematę. Bandė vyniot foliją – vaikai rėkt, todėl metė tą reikalą. Visus apčiupinėjo ir palinkėjo gero skrydžio.

Į lėktuvą įlipome paskutiniai, bet garsiai ir su visomis antenomis. Grįžome sveiki ir laimingi. Atostogos mano Gyvenimo palydovui baigėsi.

Ištrauka iš Ramintos Stanaitytės-Česnulienės knygos „Pabučiuok man... į šypseną“.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis