Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologė: tėčio meilė vaikui skiriasi nuo mamos

Vaikui reikalinga ir motiniška, ir tėviška meilė, nes ji moko skirtingų, tačiau vienodai svarbių dalykų. Apie tėviškos meilės esmę kalbamės su psichologe, meno terapeute Jurgita Valiuliene.


Ar gali vaikas apsieiti be tėviškos meilės?


Vaikas negali apsieiti nei be motiniškos, nei be tėviškos meilės. Jam reikalinga abiejų meilė, kad galėtų užaugti sveikas visomis prasmėmis ir taptų "tėvu ir motina" sau pačiam.


Psichologas Erichas Fromas sakė, kad brandus žmogus galiausiai išsilaisvina nuo motinos ir tėvo įtakos, bet jis šią įtaką visada saugo pačioje savo esybėje. Jeigu jis turėtų savyje tik motinišką meilę, tai būtų linkęs prarasti šaltą protą, trukdytų tobulėti sau ir kitiems, o jeigu turėtų tik tėvišką meilę - jam trūktų empatijos ir nuolaidumo.


Bet vaikai, neturintys mamos arba tėčio, kažkaip prisitaiko... Ar jie susikuria jų idealą savo fantazijose?


Jie visada ieško meilės, kurios jiems taip trūksta. Ieško ne tik svajonėse, bet ir realiame gyvenime - vyresniuose drauguose, mokytojuose, dėstytojuose, lyderiuose - savo autoritetuose... Juk „motiniška“ gali būti ne tik mama, bet ir teta, kaimynė, darželio auklėtoja, o "tėviškas“ gali būti ir dėdė, ir senelis, ir sporto treneris. Todėl vaikai, neturintys mamos ar tėčio, linkę greitai prisirišti prie svetimų žmonių. Pavyzdžiui, psichologų yra pastebėta, kad mergaitės, kurios augo be tėvo, anksčiau už kitas savo bendraamžes įsimyli berniukus, dažnai - vyresnius. Tokiuose santykiuose jos ieško tėviškos meilės.


Ne visi vyrai yra tėviški, ne visos mamos - motiniškos...


Tėvais apskritai nėra gimstama, jais tampama. Išties šiuolaikinėje visuomenėje yra nusitrynusi riba tarp motinos ir tėvo charakterių ir iš jų išplaukiančių vaidmenų. Dažnoje šeimoje mama su tėčiu yra apsikeitę tomis tradiciškai įprastomis funkcijomis ir pozicija: mama gali būti kur kas reiklesnė, racionalesnė už tėvą, o tėtis - emocionalus, viską leidžiantis, „motiniškas“... Tai priklauso nuo jų prigimties, charakterio ypatumų ir daugelio kitų dalykų, tarp jų - socialinio statuso. Tai atskira tema. Tačiau mes šiandien kalbame apie tai, kas svarbu vaikui. O vaikui svarbi motiniška ir tėviška meilė, nes ji moko skirtingų, tačiau vienodai svarbių dalykų.


Shutterstock nuotr.


Ko tėvas turėtų išmokyti dukrą?


Tėvas yra pirmasis priešingos lyties atstovas savo dukters gyvenime, todėl būtent jį mergaitės pasąmonė užfiksuoja kaip vyro modelį. Suaugusi ji nesąmoningai ieškos tokio vyro modelio, koks buvo jos tėvas. Laimė, jeigu šis modelis - pozityvus.


Tėvas savo dukrai yra gidas į vyrų pasaulį. Koks tas vyrų pasaulis? Šviesus, o gal žiaurus? Ar juo galima pasitikėti, o gal geriau vengti? Ko verti tie vyrai apskritai? Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso, kaip klostysis mergaitės asmeninis gyvenimas, jos socialiniai santykiai, kai ji suaugs. O atsakymus duoda tėvo elgesys ir vaidmens šeimoje.

Moterys, užaugusios be tėvo (arba su tėvu, kurio balso namuose nebuvo girdėti), dažniausiai būna įsitikinusios, kad gyvenime viską turi padaryti pačios. Jos taip pat veržiasi vienos auklėti ir savo vaikus. Pačios to nesuvokdamos jos stumia savo vyrus iš vaikų auklėjimo srities, neleidžia jiems kištis ir spręsti, ir tuo pat metu yra nepatenkintos tokia situacija - kad jie nesikiša, nes joms vienoms tokia atsakomybė, be abejo, per sunki. Taip sukasi uždaras ratas, nes jų vaikai kopijuoja tėvų santykius. Mergaitės kopijuoja mamą, berniukai - tėtį.


Ko berniukas gali išmokti iš tėčio?


Būti vyru. Žiūrėdamas į tėtį ir darydamas taip, kaip jis, berniukas mokosi vyriškumo, kaip jį supranta tėtis. Paprastai tėčiai siekia, kad sūnus užaugtų valingas, ištvermingas, sugebantis susidoroti su kliūtimis ir sunkumais.

Be to, iš tėvo berniukas mokosi požiūrio į moterį: kaip tėtis elgiasi su mama - taip greičiausiai sūnus elgsis su savo būsima žmona. Taip pat ir socialinių santykių modelio.


Tėvas - tai tvarka, disciplina, kelias iš šiltų mamos rankų į žmones, į pavojų kupiną pasaulį. Ar berniukas turi, taip sakant, prisibijoti tėvo?


Vargu ar tėvo bijantis berniukas užaugs „tikru vyru“, kokį įsivaizduoja pernelyg griežtas tėvas. Veikiau atvirkščiai: bijodamas tėvo spaudimo, bausmių, jis užaugs nepasitikinčiu savimi, prisitaikančiu, o gal ir agresyviu, asocialiu žmogumi.


Tėvo autoritetas ir žmogus, kurio bijoma, - visiškai skirtingi dalykai. Apskritai vaikai mokosi tik iš poelgių, o ne iš moralų ar juo labiau grasinimų. Tikriausiai esate kada nors žiūrėję į suaugusį žmogų patys sėdėdami ant grindų: iš apačios į viršų. Taip vaikas mato savo tėvus. Įsivaizduokite, ką jis jaučia, kai toks „didelis žmogus“ jį bara, ant jo šaukia. Taip, vaikas bijo, jis trokšta, kad tas rėkimas greičiau liautųsi, bet tokiu būdu tas „didelis žmogus“ tikrai netampa autoritetu.


Tėvas turėtų būti pirmiausiai pavyzdys, į sėkmę nukreipiantis draugas.


Kokios tėviškos auklėjimo priemonės efektyviausios?


Bendravimas ir ypač - darymas kartu. Vėlgi palyginkime. Mamai didžiausias stresas yra tada, kai jos atžalėlei gali grėsti koks nors potencialus pavojus. Todėl jos visada "užbėga pavojams už akių" ir taip nori nenori moko vaiką visko bijoti: uždegti degtuką, bristi į vandenį, lipti į medį ir pan. Bet juk neįmanoma užbėgti už akių visokiems gyvenimo pavojams... 


Todėl tėtis yra tas žmogus, kuris moko vaiką ne bijoti, bet numatyti galimą riziką, o patekus į pavojingą situaciją - nesutrikti, blaiviai mąstyti ir elgtis atitinkamai. Tėtis išugdo praktinius įgūdžius. Todėl būtent su tėčiu galima karstytis po medžius, žaisti karą, išmokti vairuoti automobilį, galynėtis, įkurti laužą ir nuplaukti, kur gilu.


Shutterstock nuotr.


Ką jaučia vyrai, iš kurių atimama tėvystės teisė? Kaip juos tai paveikia?


Savo praktikoje esu susidūrusi su tokiomis situacijomis. Nenorėčiau viešai aptarinėti šių skaudžių asmeninių istorijų detalių, tik pasakysiu, jog dažnas vyras, netekęs savo, kaip tėvo, teisių, tiesiog sužlunga. Po skyrybų vyrai dažniau nei moterys pasiduoda depresijai, dažniau už moteris patenka į didesnio mirtingumo rizikos grupę, nes dažniau nei moterys nebesirūpina savimi, ima vartoti alkoholį ir pan. Berods triskart dažniau už moteris išsiskyrę vyrai renkasi suicidą kaip išeitį. Taigi še vyrai galiausiai nebebendrauja su savo vaikais. Ne todėl, kad jų nemyli, o todėl, kad nežino, kaip jiems toliau gyventi. Kas iš to išlošia? Nežinau. Žinau, kas tikrai pralošia: vaikai.


Faktas, kad po skyrybų didžioji moterų dalis „kovoja dėl vaikų“ ir šią kovą supranta kaip absoliučią teisę juos auklėti savaip - taip, kaip jos nori, nesikišant buvusiam vyrui. Tikiu, kad nemėgti buvusio sutuoktinio, gal net nekęsti, jos turi priežasčių, bet ar jos iš tikro galvoja apie vaikus - štai koks klausimas. Nekalbu dabar apie buvusį sutuoktinį, kokios "bausmės" jis yra nusipelnęs, bet ar įsivaizduojate, kokį pragarą išgyvena vaikas, kurio mylima mama kariauja su mylimu tėčiu?


O kaip moteris gali paskatinti vyrą būti geru tėčiu?


Pirmiausia – tikėti, kad vyras myli savo vaikus. Pasitikėti juo ir bendrai pasitarti dėl vaikų auklėjimo, jų problemų ir įvairių reikalų. Ne priekaištauti, bet konkrečiai ir pagarbiai įvardyti, ko iš jo tikisi.


Kalbino Viktorija Ehlers

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?