Atviras dainininko Justino Jaručio interviu apie tėvystę

Grupės „Freaks on Floor" lyderis dainininkas Justinas Jarutis (29 m.) su žmona Justina augina beveik metukų Adelę.

Vaiko gimimas, pasak Justino, padaro pasaulį geresnį ir niekaip nevaržo net menininkų laisvės. Puikus to įrodymas – ne taip seniai sukurta reto grožio daina ir ją lydintys Justino žodžiai: „O viskas išties yra labai paprasta. „Angel" parašiau Adelei. Dukrai, angelui ir pačiam linksmiausiam, tyriausiam žmogui, kurį kada nors teko pažinoti."

Ar tapus tėvu įvyksta kažkas tokio?

Būtų keista, kad neįvyktų, aš kalbu kaip tėtis. Aš sau nuo maždaug 19 m. kartojau, kad labai noriu turėti vaikų. Vienintelis dalykas, ko tikrai siekiau, – finansinio stabilumo iki susilaukiant vaiko. O kad dukra atėjo dabar, o ne anksčiau, tai, matyt, taip ir turėjo būti.

Dalyvavote gimdyme?

Žinoma, bet buvo labai baisu. Gimdykla buvo labai maža, kai ateidavo gydytojas, aš pasitraukdavau į koridorių, be to, nesu toks žmogus, kuris norėtų viską stebėti. Sėdžiu sau, nosį įkišęs į telefoną, ir mane kviečia: „Jau prasidėjo." Bėgau koridoriais, vos spėjau.

Didelė gimė?

Sako, kad net 59 cm, bet aš netikiu, manau, blogai pamatavo, manau, kokių 55–56 cm (juokiasi).

Koks jausmas, atrodė, kad įvyko stebuklas?

Keistas jausmas, dabar, kai pagalvoju, aš to net aiškiai neatsimenu, visa tai atrodė kaip sapnas. Lyg ir žinai teoriškai, kad vaikai gimsta iš mamos, bet žiūri ir nesuvoki: „Kaip?" Suprantu, kodėl visi gimimą vadina stebuklu, nes kai TAI įvyksta, atrodo, neįtikėtina. Dabar kiekvieną rytą atsikėlę su žmona pagalvojame, kokie mes laimingi ir palaiminti, kad turime tokį vaiką.

Kokį?

Sveiką, gerą, visada linksmą, gerai miegantį, mūsų. Ji tikrai tokia gera, nesakau, kad nebūna sunkių ir bemiegių naktų, visko pasitaiko. Štai šiąnakt truputėlį nemiegojome, keičiame režimą, miego laiką, gal dėl to, o gal ir dantukus skauda.

Tvarkotės dviese su žmona, be pagalbos?

Taip, kartais pakaitom, kartais – abu, bet pagalbos nieko neprašome. Mano toks darbas, man nereikia į darbą kiekvieną dieną 8 val., koncertai – savaitgaliais, paprastomis dienomis galiu daugiau laiko skirti Adelei.

Asmeninis albumas

Kuris daugiau laiko praleidžiate su Adele?

Žmona, jos pagrindinis darbas dabar – rūpintis dukra, aš prisidedu tiek, kiek man pavyksta. Mano toks darbas, nėra taip, kad išeinu iš namų, padirbėju, grįžtu ir viską pamirštu. Aš visada kuriu, todėl dažnai man sunku būti su Adele šimtu procentų, kai žinau, kad kažką turiu daryti. Dėl to imu kaltinti save, kad negaliu visiškai atsiduoti dukrai, negaliu susikaupti ties savo darbais. Sakote, tik mamos patiria tokį jausmą? Tai štai aš – tėtis, bet šis jausmas man nesvetimas.

Bet būnant su dukra dainų irgi atsiranda, kad ir „Angel", skirta Adelei. Kokia jos istorija?

Nenoriu savo dukros auginti pagal kažkokius „užsistovėjusius" standartus – rengti tik rožine spalva, dovanoti tik lėlių ir virtuvėlių. Aš norėčiau, kad mano dukra mokėtų vairuoti, prireikus pakeisti lemputę ar padaryti dar kokį neva vyrišką darbą. Mokysiu ją to, ko, mano galva, jai gali prireikti gyvenime, neskirstydamas, „vyriška" tai ar „moteriška". Laikai pasikeitė.Justinas JARUTIS
Tuo metu mes buvome dviese su Adele, Justina buvo išėjusi. Aš sėdėjau ant sofos ir grojau gitara. Jai patinka, kai aš groju, Adelei pripirkau visokių perkusinių instrumentų–„kiaušinėlių", kad galėtų barškinti. Grojau, įsirašiau priedainį į telefoną, toks juokingas dalykas, kai perklausiau, girdėti Adelės balsas ir kiti garsai, kad ir tai, kad ji klausydama, kaip aš groju, „apsikakoja"... Sakau, gal visai gerai, kad dukra šitaip atsipalaidavo (juokiasi). Esu jai parašęs dvi dainas.

Gal Adelė yra jūsų tikroji mūza?

Mane ir žmona įkvepia, ir duk­ra. Turiu aš savo mūzų. Adelė – labai pozityvus vaikas, beveik visada geros nuotaikos ir šypsosi.

Jeigu būtų gimęs berniukas, būtų lygiai taip pat sukėlęs švelnius jausmus?

Man atrodo taip senamadiška, kai tėvai nori tik sūnų. Sužinojęs, kad gims mergaitė, dar labiau apsidžiaugiau, nes visi kalbėjo, kad duk­ros yra tėčio vaikai. Savanaudiškai džiūgavau, kad ji bus mano. Nenoriu savo dukros auginti pagal kažkokius „užsistovėjusius" standartus – rengti tik rožine spalva, dovanoti tik lėlių ir virtuvėlių. Aš norėčiau, kad mano dukra mokėtų vairuoti, prireikus pakeisti lemputę ar padaryti dar kokį neva vyrišką darbą. Mokysiu ją to, ko, mano galva, jai gali prireikti gyvenime, neskirstydamas, „vyriška" tai ar „moteriška". Laikai pasikeitė.

Gimus dukrai, galbūt tapote geresnis, jautresnis?

Tapau, atsargesnis ir atsakingesnis ne buitiniu požiūriu, o vidumi. Kad ir ką darau, darau itin atsakingai, nes žinau, kad dabar turiu kol kas mažą žmogutį, kuris žiūrės į mane visą savo gyvenimą ir mokysis, negaliu daryti nieko atsainiai, nieko „bet kaip", nes nenorėčiau, kad taip elgtųsi mano dukra. Nenorėčiau, kad kažką pradėjusi ir susidūrusi su sunkumais viską mestų ir pasiduotų. Man atrodo, kokį pavyzdį aš jai parodysiu, taip ji ir elgsis. Mano mama man sakė, kad tos akys dabar visada mus stebės, visada! Dėl to atsirado atsakomybė priimti tik teisingus sprendimus, daryti gerus darbus ar bent jau labai stengtis, kad mano veiksmai būtų teikiantys gėrio.

Laukiate, kol dukra prabils, tuomet turėtumėte ir pašnekovę?

Jau dabar ji kažką sako, tik reikia įsiklausyti. Yra ištarusi savo vardą, net tokį svarbų žodį „nenoriu" esu girdėjęs iš jos lūpų, aš bent taip supratau. Adelė tokia miela. Kartais naktį, kai prabunda, ir mes su žmona suprantame, kad ji jau nebemiegos lovytėje, pasiimame ją į savo lovą. O ji nemiega, „šneka" savo kalba, mums tai taip juokinga, mes tiesiog juokiamės, kad ir kaip jaustumės pavargę ir norėtume miego. Žodžiu, džiaugsmas bet kuriuo paros metu!

Ar Adelė auga taip, kaip auga, ar bandote taikyti kažkokius ypatingus auklėjimo būdus?

Laikomės tam tikro miego ir valgymo grafiko. Mes žinojome, kai pradėjome ją primaitinti, kad kuo labiau laikysimės tam tikro ritmo, tuo bus leng­viau ir mums, ir jai. Džiaugiamės, kad dukros miego ritmas toks geras, štai dabar bandome jį keisti, tai šiek tiek sunkiau. Mano didžiausias noras – kad ji būtų laiminga. Negalima vaikams brėžti ribų rėkiant ant jų ar net taikant fizines bausmes, vien nuo tokios minties kūnas pagaugais nueina... Bet kokių konfliktų reikia vengti.

Jums pačiam tai pavyksta?

Įsivaizduokite, išaugau mažame miestelyje, buvau „kitoks", bet niekada nesu konflikto sprendęs kumščiais, užtenka žodžių. Kupiškyje, kai atrodai kitaip nei dauguma (aš turėjau ilgus plaukus), sunku buvo nesusimušti.

Negalima vaikams brėžti ribų rėkiant ant jų ar net taikant fizines bausmes, vien nuo tokios minties kūnas pagaugais nueina.Justinas JARUTIS
Mane vos ne kiekvieną dieną vadindavo „banglu" ir kitaip užgauliodavo, nekreipdavau į tai jokio dėmesio, man nebuvo svarbu, žinodavau, kad einu į pamokas arba į savo „kamurkę" groti. Toks esu ir į gyvenime. Ačiū mano tėvams. Žinote, mano tėvų namuose nuolat skambėjo muzika, stengiuosi šią tradiciją išlaikyti, juk tai geriau, nei nuolat burgztų įjungtas televizorius.

Knygų apie auklėjimą paskaitote?

Iš pradžių labai domėjomės, kas mėnesį viskuo, kas susiję su vaiko raida, bet, žiūriu, kad kuo toliau, tuo labiau pasikliaujame intuicija. Gal iš pradžių, kai tas mažas žmogus atkeliavo pas mus, jautėmės šiek tiek bejėgiai, bet, sąžiningai, aš jau to beveik ir neatsimenu. Man atrodo, kad su ja taip lengva. Aišku, pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, ypač žmonai, bet kuo toliau, tuo labiau visokie sunkumai blėsta iš atminties.

Senelių, močiučių patarimų klausiate, jų klausote?

Aš nebijau klausti savo žmonos, jos ir savo mamos. Man tik nelabai patinka, kai atsiranda patarėjų, kurių net neklausi nuomonės, o jie vis tiek bando ją primesti. Man tikrai nesvarbu, ką kiti žmonės apie mane galvoja, aš elgiuosi taip, kaip manau esant teisinga. Kiti žmonės su mūsų vaiku turi elgtis taip, kaip norime mes su žmona. Jeigu mes pasakome, tarkime, seneliams, kad Adelė valgo tam tikrą valandą, jie taip ir padarys. Ir mano, ir Justinos tėvai niekada nėra pasakę, kad mes ne taip elgiamės, ne taip auklėjame ir auginame dukrą.

Namuose skirstotės darbais?

Esu taip išauklėtas, kad moku viską, ko reikia, net lyginti man nesvetima, valgyti moku ir mėgstu daryti. Mano tėvų šeimoje irgi taip buvo. Keisti tie vyrai, kurie šiais laikais nepadeda moteriai.

Ilgokai gyvenote tik dviese su Justina, gimus dukrai, nepajutote, kad jūsų laisvė jau šiek tiek suvaržyta?

Ne! Adelei dar nėra nei metukų, o mes su jau tris kartus buvome išskridę į užsienį. Pirmą kartą skridome į Portugaliją, kai jai buvo vos trys mėnesiai, neišleido nė garselio, kitos kelionės irgi nebuvo sunkios. Dabar ruošiamės į Fuerteventurą. Aš didelis mėgėjas „surfinti" (čiuožti banglente, gaudyti bangas), visada turėjau ir tebeturiu svajonę, kai bus šeima, važiuoti su ja žiemą ten, kur šilta. Tas savo svajones ir įgyvendinu.

Asmeninis albumas

Jūs – ekstremalaus sporto mėgėjas?

Labiausiai domiuosi banglentėmis. Ar tai pavojinga? Vieną kartą buvau daugiau nei keturių metrų bangose ir tai nutiko Melnragėje. Tuomet tikrai galvojau, kad galiu žūti... Gimus vaikui, tikrai nežadu atsisakyti savo mėgstamos veik­los, gal tik per daug nerizikuočiau, bet ir taip to nedarau. Šiek tiek atsakingiau žiūriu į savo sveikatą, prieš metus, paskutinę gruodžio dieną, su draugu Baltijos jūroje „surfinau", dabar to nedarau, nes bijau susirgti ir užkrėsti Adelę.

Kai gimsta vaikas, tikrai kyla įvairiausių egzistencinių minčių, pavyzdžiui, mes dabar čia esame, o kažkada mūsų nebebus, gyvenimas toks trumpas, kodėl turi daryti dalykus, kurie tau nepatinka, kurie tau trukdo, kurių gali išvengti. Tikiu, kad turi daryti tai, ką nori pats, kiek tai įmanoma, tik netrukdyti kitiems ir nedaryti nieko bloga niekam.

Jūs tiksliai žinote, ko norite gyvenime?

Aš tiksliai žinau, kad noriu kurti, groti, auginti savo duk­rą, mylėti žmoną, „surfinti", džiaugtis tuo, ką turiu šiandien. Daug kas skundžiasi, kad nieko nebegali spėti, padaryti, gimus vaikui. Pavyzdžiui, skundžiasi, kad nebeturi laiko sportuoti. Aš namuose pasitiesiu kilimėlį ir darau atsispaudimus, kol Adelė laksto su vaikštyne arba žaidžia. Kaip ji gali trukdyti?

Gimus Adelei pasaulis pasidarė geresnis, jei nepasidarė, tuomet stengsiuosi visomis išgalėmis, kad aplink Adelę jis taptų geresnis.

Niekada nebuvau tas, kurį mažas žmogus nervintų. Vis dėlto gimus dukrai tiesiog nebegirdžiu, jei kas nors aplinkui verkia ar zirzia, manęs tai tikra neerzina ir netrukdo. Aš ir šiaip galbūt naiviai tikiu, kad žmogus iš prigimties yra geras, tik vėliau kažkas nutinka...

Mano paties darbas, sėkmė, uždarbis priklauso nuo to, ar būsiu mėgstamas klausytojų, aš turiu patikti žmonėms. Sunku, ar ne? (juokiasi) Sulaukiu ir tokių klausimų: „Kodėl tau sekasi, o man – ne?" Nereikia klausti „kodėl?", reikėtų klausti: „Ką daryti, kad pasisektų?" Aš visada koncentruojuosi į tai, kaip pakeisti viską, kad būtų geriau. Esu girdėjęs, kad mama net neišeina į lauką, nes vaikas verkia. Užsidaro pati tarp keturių sienų ir uždaro savo vaiką. Daug tokių žmonių, kurie nenori ieškoti naujų kelių, naujų iššūkių. Aš jų nebijau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis