Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Paulius Skučas – apie šeimos pagausėjimą: kaip Dievas duos, kuo daugiau – tuo geriau

Kai paskambinau televizijos laidų vedėjui Pauliui Skučui (34 m.), siūlydama pakalbėti apie tėvystę, jis džiaugsmingai atsakė: „Pagaliau išmušė ir mano valanda.“ Jiedu su žmona žurnaliste Indre Kuodyte–Skučiene (33 m.) augina trimetę Elžbietą. Paulius – paprastai ir jaukiai, kaip būti dukters tėčiu.

Atsimenate tą akimirką, kai sužinojote, kad žmona laukiasi?


Tai buvo įprasta darbo diena, iki tiesioginio eterio likusi maždaug valanda. Labai daug minčių ir emocijų „prasisuko“, supranti, kad visų gyvenimas vyksta toliau, o tave „ištiko“ tokia žinia. Norėjosi pulti, rėkti, džiaugtis, dalytis su kitais ta naujiena, nes tu pats jauti, kad tavo gyvenime ateina naujas virsmas, naujas etapas, kai pradeda verstis kitas puslapis. Tačiau „įsijungė“ loginis mąstymas, juk žinai, kad yra kelių mėnesių etapas, per kurį gali nutikti visko. Elžbieta buvo lauktas ir planuotas vaikas, todėl džiugesio buvo labai daug. Tą dieną, atrodė, kad visa kita, kas vyksta aplink, nebelabai svarbu, palyginti su žinia, kad užsimezgė nauja gyvybė. Žinias skaičiau kaip ir visada, tačiau mano galvoje sukosi ir buvo svarbiausia mano paties žinia.


Kokia buvo toji diena, kai gimė Elžbieta?


Viskas buvo daugmaž suplanuota, nes mergaitė mamos pilvelyje karališkai sėdėjo ir niekaip neapsisuko, todėl teko rinktis cezario operaciją. Sulaukėme Naujųjų, pavalgėme pietus ir išvažiavome į ligoninę. Sausio antrąją gimė Elžbieta. Man kažkaip per greitai viskas išsirutuliojo, nebespėjau net suvokti, kur kas vyksta. Iš ryto žmoną išsivedė į operacinę, man liepė kitur pernešti daiktus ir net nespėjau persikraustyti, kaip išgirdau Elžbietos verksmą. Viskas atsitiko per kokias 5–7 minutes, o gal tik man taip atrodė, kad viskas žaibiškai… O koks Santaros klinikų personalas nuostabus, žodžiais neapsakomas, jie tikrai mėgsta savo darbą, kurį dirba – nuo slaugių iki gydytojų akušerių. Nors tai ir ligoninė, bet tas gimdymo skyrius – vieta, kurioje daugiausia gerų emocijų ir džiaugsmo, nes ten gimsta žmonės.


Žmona – po operacijos, tai jūs buvote svarbiausias dukters prižiūrėtojas?


Gimusią Elžbietą palaikiau, mus nufotografavo ir išvažiavome į intensyviosios terapijos palatą, dukrytę matavo, vertino ir paleido mus į paprastą palatą. Važiuoju su ja per tuos koridorius ir suprantu, kad dabar viskas mano rankose. Mamai reikėjo bent parą pailsėti ir atsigauti, o man teko prižiūrėti dukrytę – pavyzdžiui, keisti sauskelnes. Iš pradžių akys buvo pilnos baimės, prašiau personalo, kad parodytų, kaip elgtis su naujagime, bijojau, kad nemokėsiu. Visi nuogąstavimai, kad nežinai, nemoki, tau nepavyks, dingsta vos paėmus vaikelį į rankas. Iš kažkur atėjo supratimas ir žinojimas, kaip ir ką reikia daryti. Žinoma, pamokė mane, kokios temperatūros vandenukas turi būti, kai prausi, kaip tai padaryti ir kaip aprengti. Toks buvo mūsų pirmasis – tėčio ir dukters pabendravimas.



Paulius Skučas
Paulius Skučas
Dainius Labutis



Lankėte kursus, skirtus būsimiems tėveliams?


Taip, ir tai labai padėjo, nors iš pradžių į tą reikalą žiūrėjau skeptiškai. Tikrai verta semtis žinių iš profesionalų. Geri, matyt, buvo kursai, nes žmonių visuomet buvo sausakimša salė. Kursuose ir užsirašinėjau, ir klausimų užduodavau. Buvo įdomu ir tikrai naudinga, gali pats ieškotis informacijos, bet geriau, kai išgirsti ją iš išmanančių žmonių.


Kai grįžote namo iš ligoninės, buvote jau „pasikaustęs“ tėtis?


Buvo keista, kai važiavome namo iš ligoninės – atkeliavome dviese, o namo grįžome jau trise. Namie išryškėjo tikrasis Elžbietos charakteris, ligoninėje ji buvo toks ganėtinai ramus vaikas. Kartais su žmona juokdavomės, kad Dievas mums siuntė vieną vaiką kaip už penkis... Apie miegą ir poilsį pamiršome. Jeigu miega, tik vežime ir negali sustoti, turi važiuoti, naktį labai dažnai keldavosi. Tikrai nebuvo lengva, dabar po truputį pradedame atsipūsti, kai supranti jos norus, kai ji pati gali pasakyti.


Dabar jai treji, vėl sunkus amžius.


Suprantu, kad dabar jai prasidėjo etapas – „aš pati“. Pirmas jos atsakymas į klausimą ir į bet kokį siūlymą būna „Ne!“ Ji labai lenkia savo bendraamžius protu, gal mums tik kaip tėvams taip atrodo (juokiasi). Daug šneka, labai stebi viską, daug mąsto ir visada turi savo siūlymų.


Kuris lengviau susitariate su Elžbieta?


Žmona, ji turi daugiau kantrybės, man dažniau knieti derybas su dukterimi nutraukti ir pasielgti taip, kaip man atrodo, esant reikalinga, paskui dėl to sąžinė graužia. Kelis kartus esu pasimokęs, kad nereikia ginčytis, duktė dažnai būna teisi. Kartą ji prašė, kad paimčiau lėlytę su drabužėliais iš automobilio bagažinės, aš sakiau, kad ten tos lėlės nėra, Elžbieta – kad yra. Ir ginčijomės, kol man trūko kantrybė ir dėl šventos ramybės nuėjau paieškoti. Lėlytė ten vis dėlto buvo. Duktė man ir sako: „Juk sakiau tau, aš mačiau.“ Tokiais atvejais supranti, kad ji turi savo balsą, savo nuomonę, vaiko niekada nereikia nuvertinti. Ir pats supranti, kad negali visko žinoti, gal verta ir vaiko paklausyti.


Kokia yra Elžbieta, jūsų akimis?


Ji visada daro kitaip nei visi kiti vaikai. Jeigu jai reikia ką nors padaryti, ji pirmiausia išsiaiškins, kodėl. Ji visiems mūsų draugams kartoja ramiai ir užtikrintai: „Aš turėsiu brolį ir sesę.“ Būna nejauku, nes mūsų jau klausinėja, ar mes vėl planuojame šeimos pagausėjimą, gal Elžbieta kažką žino, ko mes, tėvai, nežinome (juokiasi). Duktė, kaip visi sako, į mane panaši, o žmona dar priduria, kad iš manęs paveldėjo ir užsispyrusį charakterį.


Gal jūs tikrai planuojate Elžbietai brolį ir sesę?


Kaip Dievas duos, kuo daugiau – tuo geriau. Kol kas koncentruojamės tik į Elžbietą, nes kai pagalvoji, kad kitas vaikas gali būti toks aktyvus, tai...



Paulius Skučas
Paulius Skučas
Dainius Labutis (ELTA)



Koks turėtų būti tobulas tėtis, kaip jums atrodo?


Laukiau šito klausimo (juokiasi). Ar aš geras tėtis, pasakys Elžbieta, kai užaugs. Kito atsakymo aš neradau. Vertina vaikai, pats to negaliu padaryti, manau, tai sužinosiu ateityje. Mano šeimoje, kurioje aš augau, mano nuomone, buvo tinkama tėčio ir mamos pusiausvyra. Mama – ta, kuri švelnesnė, globėjiška, o tėtis – tas, kuris laiku ir vietoje įkrečia vaikams proto. Kai vaikas pasiekia tokį tašką, kai nebežino nei kaip plaukti, nei kaip laviruoti, turi ateiti tėtis ir padėti, parodyti kryptį, kartais ir griežtesniu žodžiu. Visokių šeimų yra, kiti viską sprendžia per ilgas diskusijas, o apčiuopiamų ir naudingų rezultatų nesulaukia. Aš į savo tėtį visada atsiremdavau, kai norėdavau pasijusti saugus, kad už mane „pastovėtų“, bet tuo pačiu metu norėdavau ir... griežtumo. Aš pats kartais būnu savo dukteriai ir tėtis, ir mama.


Kokiais atvejais?


Kai mamai reikia kur nors išvažiuoti, o mes liekame su Elžbieta dviese, tuomet ji į mane kartais kreipiasi: „Mama...“ Bandau sakyti, kad aš esu tėtis, o ji man sako: „Gerai, tetukai, aš žinau, bet pabūk dabar mama.“ Kai žmona namuose, miega tik į ją atsisukusi, manęs nereikia, bet jei Indrės nėra, tą patį ritualą taiko man. Įdomu, kad aiškiai pasako: „Tetukai, tu mane pasaugosi?“ Ir psichologai sako, kad tėtis dukteriai – tai saugumas.


Kaip jūs manote, ar būtina vaiką ugdyti nuo mažų dienų – reikia būrelių, kitokių mokymų?


Specialiai taip daryti nemanau, kad verta. Elžbieta, pavyzdžiui, labai mėgsta klasikinę muziką, nuo mažens ji eina į spektaklius ir gali kantriai išsėdėti. Gal dėl to, kad mes, kai jos laukėme, daug vaikščiojome į spektaklius, mano abu tėvai muzikai – tėtis dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre, mama – Muzikos akademijoje. Elžbieta lanko darželį, kuriame galima imtis visokiausios papildomos veiklos, bet ji pasakė, kad anglų kalbos mokytis nenori, o mes ir neverčiame. Spės dar visko pasimokyti ir išmokti. Kai mažas žmogus ūgteli, tuomet gali pastebėti, kokie jo norai ir polinkiai. Nereikia už vaiką spręsti ir pildyti savo neišsipildžiusių lūkesčių. Bet tai tik mano nuomonė, gal kam ir atrodo normalu tampyti mažiuką nuo teniso iki ledo ritulio, nuo baleto iki fortepijono. Manau, vaikui reikia duoti laisvės ir laiko pabūti tiesiog vaiku.


Ką jūs abu veikiate laisvalaikiu?


Mes važinėjame su „paspirtu“, taip ji vadina paspirtuką. Ji taip spiriasi savo mažyte kojyte, kad mums su žmona teko įsigyti elektrinius paspirtukus, nespėjame taip „dirbti“ kojomis, kai nurūksta tolyn, mums tenka jungti varik­lius. Energijos kamuolys ta mūsų duktė. Po darželio dažnai dar turime visą senamiestį apvažiuoti, atrodo, jau turėtų būti pavargusi, bet net pavažinėjusi „paspirtu“ vis tiek „neišsikrauna“. O darželyje net pietų nepamiega, ji – iš tų vaikų, kurie negula pietų miego, bet sugalvoja tam visokių argumentų, kodėl taip elgiasi. Namuose dar po visų pasivažinėjimų pažaidžia, miegoti eina tik su lietuviškomis lopšinėmis, jos tiesiog svaigina ją.


Prisipažinkite, norėjote pirmagimio berniuko?


Iš pradžių taip, bet paskui supratau, kad mergaitės – visiškas gėris, daugiau švelnumo, malonumo, dabar jau ir antros norėčiau dukters. Man labai smagu, kad Elžbieta auga Lietuvoje, kad vaikų teisės čia vis labiau įtvirtinamos, kad pradedama įsiklausyti į vaikus, juos girdėti. Išeina užmarštin tas požiūris – „Aš vyresnis, aš geriau žinau.“ Ir šeima dabar kitokia – abu tėvai vienodai dalyvauja vaikų gyvenime, tėčiui nebepakanka vien uždirbti pinigų, ir mama jų uždirba. Ir darbai nebedalijami į „vyriškus“ ir „moteriškus“. Pasitaiko vyrų, kurie vis dar atsitraukia nuo vaikų gyvenimo, tokie savaitgalio tėčiai, bet tokie žmonės, mano galva, praranda labai daug gero laiko. Gyveni, skiri daug laiko tik darbui, atžalai – vos vos, o kai jau nori pabendrauti, tau ji sako: „Ne, tėti, dabar aš neturiu laiko.“ Ir staiga tu supranti, kad kažką labai svarbaus praleidai savo gyvenime. Nenoriu, kad man taip nutiktų. Aš jau įsivaizduoju, kaip su Elžbieta šoksiu valsą per jos išleistuves, kiek čia liko iki tos akimirkos – vos mažiau nei 15 m. Esu ne kartą vedęs abiturientų išleistuves, stebėdavau tuos susimąsčiusius tėvus, manau, jie galvojo apie tai, kaip taip greitai atėjo ta diena...



Elžbieta – tėčio duktė?


Ji labiau prisirišusi prie mamos, Indrė – dukters sąjungininkė ir užtarėja, aš irgi sulaukiu meilės žodžių, bet kartais mane iš viso nustumia nuo kokių aptarimų: „Tu, tetuk, dabar neateik, nenoriu.“ Rytais mes su žmona dalijamės darbais, aš ruošiu pusryčius, o Indrė ją rengia, ten – sudėtingi reikalai – 8–9 pėdkelnės netinka, 6 suknelės, kurie marškinėliai – su katinėliu ar saulute, kurie batai... Man paprasčiau pusryčius pagaminti, nes Elžbieta nori pusryčiauti su mumis, o ne darželyje. Jai taip ramiau. Ji iš viso nori veikti tai, ką veikia suaugusieji, ir bendrauti su suaugusiaisiais, o ne su vaikais. Elžbieta labai nori eiti su manimi ar mama į darbelį. Mamos darbas banke gal net įdomesnis nei mano – televizijoje. O kai mato mane per televiziją, aš – visada tiesioginiame eteryje, žmona pasakojo, kad sako: „Nu, tetukai, gal tu jau eik namo.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?