Ką tik jūs veikiate su vaikais?
Magdai esu pastatęs žaidimų namelį lauke, viską padariau pats, savomis rankomis. Dar gaminame visokius robotus iš tualetinio popieriaus, aš moku! Turime padarę visą nykštukų šeimą iš popieriaus likučių. Vis stengiuosi ką nors naujo sugalvoti, bet man vis atrodo, kad nepakankamai.
Vaikai žiūri itališkus filmukus – tokius, kokius aš žiūrėjau vaikystėje. Tie filmukai sąmoningi, labiau apie žmogų, o ne apie monstriukus ir kitus durniukus. Anksčiau reikėdavo versti, ką reiškia koks žodis itališkai, dabar jau to nebereikia, tokie gudrūs pasidarė. Kai Magdai ir Benui reikia keltis į vaikų darželį, aš juos žadinu su muzika, keliamės, šokame kartu, tada laukia kutenimo operacija, kad pasižadintų, ir tada „sysiu“. Į daržiuką stengiuosi nuvežti aš.
Šiaip stengiuosi lėtinti gyvenimo tempą, kiek tik įmanoma. Man svarbu su šeima susėsti prie gražiai padengto stalo, kur dega žvakės, kad būtų skanaus maisto, bendrauti vieniems su kitais be jokių telefonų, skambant plokštelių muzikai. Jau net mažoji Martina, kai nutyla muzika, reikalauja: „La, la, la...“ Vakarais vyresniuosius vaikus migdau aš, skaitau pasakas, pasimeldžiame, kol kas Martina – dar mamytės, nors akivaizdžiai labiau myli tėtį. (juokiasi) Benas irgi yra visiškai mamos, o Magdą kažkaip draugiškai dalijamės.
Kuris iš vaikų panašiausias į jus? Koks pats buvote jų metų?
Sunkus klausimas. Gal Magda – labiau į mane, nežinau, rašyk, kas gero – iš manęs, kas nelabai – iš Eglės. (juokiasi) Savęs mažo neatsimenu. Tikrai žinau, kad buvau gerutis, ramutis, Magda su Benu labiau triukšmauja. Atsimenu, kad labai mėgau slidinėti ir plaukti, mano vaikai irgi mėgsta slidinėti.
