Konsultuoja gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė.

Prietaras. Niekas neturi žinoti, kad laukiesi, kol to nematyti.

Jis turi gilias šaknis, dar pagonybės laikais žmonės žinojo, kad moteris gali pastoti ir staiga tas nėštumas gali dingti. Jau šiandien moksliniai tyrimai byloja, kad maždaug apie 60 proc. pastojimų baigiasi savaiminiu persileidimu, kartais net pačiai moteriai nepajutus. Taip pati gamta apsivalo nuo tų, kurie yra netaisyklingai užsimezgę, kitaip tariant, vyksta natūralioji atranka, tik taip ir išliko žmonija. Kai mokslas dar nebuvo toli pažengęs ir žmonės nežinojo, kodėl staiga buvęs nėštumas dingo, kaltę vertė piktosioms dvasioms, „blogoms akims“ ir kitiems prietarams. Judaizmas vis dar turi taisyklę apie savo nėštumą garsiai nekalbėti iki 16 savaitės. Galbūt čia yra tiesos, geriau sulaukti 12–14 savaičių nėštumo, kai tikimybė persileisti labai nedidelė, anksti apsidžiaugus ir pasidalijus tuo džiaugsmu, jeigu nutiks kas nors negera, bus tikrai nemalonu visiems aiškintis, priimti užuojautas ir pan. Šiais laikais reikia pagaliau išmokti gerbti žmogaus privatumą ir nelįsti su įkyriais klausimais: „Ar nesilauki, kada planuojate?“ Ateis laikas – visi pamatys.

Prietaras. Negalima kirpti plaukų ir nagų, kerpant būsimam vaikučiui taip pat galima ką nors „nukirpti“.

Šis prietaras atsirado, kai gimdavo vaikai be galūnių, vadinamosios amniotinės amputacijos. Taip nutinka, kai vaiko galūnė įsipainioja į atplyšusius vaisiaus dangalus ir jis gali gimti be rankytės, kojytės ar visai be jų. Tai nepaveldima, tai galima pavadinti trauma gimdoje, priežastys nežinomos iki pat šiol. Bet žmogaus prigimtis tokia, kad viską norisi paaiškinti, dėl to ir versdavo kaltę kerpamiems nagams ar plaukams.

Prietaras. Būsimosios mamos negali siūti ir megzti.

Šis prietaras taip pat susijęs su amniotinėmis amputacijomis ir virkštelės anomalijomis. Ji neva gali susimegzti į mazgą, apsivynioti aplink vaisiaus kaklą. Žmonėms siūlai asocijuodavosi su virkštele, todėl, girdi, jeigu mezgi ar siuvi, gali sumazgyti ir virkštelę.

Prietaras. Jei mama sunkiai gimdė, tai ir dukrai taip pat bus.

Tai galima paaiškinti: mes, mamos, linkusios psichologiškai užprogramuoti savo vaikus, o ypač dukras. Jeigu nuolat gąsdinsi, kaip tai sunku, kaip skauda, kokia kančia gimdyti, tai ir tavo dukra to paties tikėsis ir lauks. O žinote, kaip būna – ko bijosi, tas ir bus. Kitas dalykas – jau objektyvus: tam tikri paveldimieji veiksniai, pavyzdžiui, koks dubuo, vaisiaus dydis, kurį dažnai lemia motinos valgymo įpročiai. Jeigu mama per nėštumą priaugo 30 kilogramų, tikėtina, kad ir dukra turės tokius pačius mitybos įpročius ir priaugs daug svorio. Tokioje šeimoje net šunys ir katinai turi antsvorio. Pastebėta: jeigu motina sirgo gestaciniu diabetu, tai ir dukrai didesnė tikimybė susirgti šia liga. Mano patarimas būsimoms močiutėms – negąsdinkite savo dukrų, valdykite liežuvį.

Prietaras. Negalima iš anksto kūdikiui pirkti daiktų.

Jei prisipirksi, o kas nors nutiks, turėsi ir piniginių nuostolių, ir tie mažyčiai, tarkime, batukai, pirkti būsimam kūdikiui, tik padidins tavo patirtą bėdą. Vėliau, kai persiritate per pirmąjį nėštumo trimestrą, pirkdama vaikiškus daiktus, save tarsi programuojate, kad viskas bus gerai. Visos mamos iš savo patirties gali pasakyti, kad pirkti daiktus būsimam kūdikiui – savita psichoterapija ir didžiulis malonumas. O svarbiausia – pirkti viską ir mėgautis pačiai, neleiskite to daryti nei savo mamoms, nei močiutėms. Jeigu būsime tokie prietaringi, tai galima prieiti iki absurdo: nesisėskime į automobilį – ištiks avarija, neikime gatve – plyta užkris ant galvos ir t. t.

Prietaras. Būsimos mamos negali glostyti kačių.

Didžiausias baubas, nuolat aptarinėjamas ir apipinamas legendomis, – nuo kačių nėščioji gali užsikrėsti toksoplazmoze. Tai liga, kuri nesilaukiančiosioms sukelia lengvus, vadinamųjų peršalimo ligų požymius ir praeina be jokių komplikacijų ir padarinių. Tačiau per nėštumą, ypač pirmajame trimestre, toksoplazmozė gali sukelti žymių vaisiaus pažeidimų, galima net prarasti vaisių. Ar verta taip stipriai nerimauti, jei pastojote, o jūsų namuose gyvena katinas? Manyčiau, toksoplazmozės pavojus nuo katinų yra labai stipriai perdėtas. Statistiškai iš tūkstančio nėščiųjų nuo kačių užsikrečia mažiau nei viena. Jei jūsų katinas eina į lauką, patartina jį nuvežti pas veterinarą ir ištirti, ar jis turi toksoplazmozę. Jei taip, tai reikėtų atsiminti, kad ligą gyvūnėlis platina per savo išmatas, todėl katino tualetą turi tvarkyti kitas šeimos narys, o ne būsima mama. Tualetą būtina tvarkyti kartą per dieną, tik tokiu atveju sumažinsite tikimybę toksoplazmoms daugintis. Jeigu neturite išeities ir privalote valyti pati, tuomet darykite tai su pirštinėmis.

Prietaras. Mergaitę išnešioti sunkiau nei berniuką.

Nuo lyties tai nepriklauso. Manyčiau, kad tas mitas atsirado dėl menkinančio požiūrio į moterį, nes berniukas neva visada yra geriau, jis – giminės tęsėjas. Mamos, kurios pagimdė sūnus, žiūrėdamos į praeitį, galvoja, kad berniuką nešiojo lengviau, nes visi jo laukė, visi gyrė. Net šiandien apie 70 proc. šeimų pirmo vaiko vis tiek nori berniuko. Nėštukę kokios nors babytės be ultragarso tyrimo vis dar „paguodžia“: „Turbūt nešioji mergaitę, nes visą tavo grožį pavogė...“

Prietaras. Paskutiniais nėštumo mėnesiais negalima rankų kelti virš galvos, negalima kabinti užuolaidų ar džiauti išplautų drabužių.

Per nėštumą kūno masės centras pasikeičia, jis atsiranda visai kitoje vietoje. Pasikeičia visos kūno proporcijos, pilvas atsikiša į priekį, atsiranda vadinamoji kompensacinė lordozė, t. y. išsilenkia stuburas, dėl to sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Kai esi tokios būsenos, tikrai nereikia plauti langų, kabinti užuolaidų ne todėl, kad apsisuks virkštelė, o todėl, kad tai pavojinga, nes nėščioji, neišlaikiusi pusiausvyros, gali nugriūti. Tegul tuos darbus už besilaukiančiąją atlieka kiti namiškiai.

Mitas. Įmanoma suplanuoti vaiko lytį.

Yra daugybė įrankių, prietarų ir teorijų, kaip susilaukti tam tikros lyties vaiko: valgyti tam tikrų produktų, mylėtis tam tikromis dienomis, vadovautis kiniškomis lyties lentelėmis, kurios neva pagal tėvų amžių ir pastojimo datas išskaičiuoja vaiko lytį. Visa tai tiek pat tiesa, kaip tikėti, kad, po pagalve pasidėjus kirvį, gims berniukas, o verpstę – mergaitė. Tikimybė, kaip sakoma, visada „penkiasdešimt ir penkiasdešimt“.

Mitas. Nėščiosioms papildomai vitamino D nereikia.

Mūsų geografinėje zonoje vitaminas D būtinas, jį reikia vartoti kiekvieną dieną, geriausia – prieš tai išsityrus, kiek jo turite natūraliai. Pagal nustatytas normas nėščioji kasdien privalo gauti 400–600 TV vitamino D. Jis dalyvauja daugelyje apykaitos procesų ir padeda išvengti nėštumo komplikacijų. Šiek tiek vitamino D galima gauti iš maisto – kiaušinių, riebios žuvies, kitų gyvūninės kilmės produktų. Vegetarėms ir veganėms reikia ypač atidžiai stebėti savo mitybą ir papildomai vartoti papildų. Jeigu kas mėnesį gali sau leisti nulėkti pasideginti į šiltuosius kraštus, didesnė tikimybė, kad vitamino D stoka nevargins. Vertėtų nepamiršti, kad apsauginiai kremai nuo saulės stabdo vitamino D gamybą. Soliariumai nėščiosioms taip pat nelabai patartini, be to, juose dažniausiai spinduliuoja ne tie spinduliai, kurie skatintų išsiskirti vitaminą D. Geriausia, pasitarus su savo gydytoju, gerti specialius besilaukiančiajai skirtus papildus.

Mitas. Norisi sūraus – berniukas, norisi saldaus – mergaitė.

Nesąmonė, maisto norų pokyčiai tik patvirtina, kad laukiatės, taip nutinka dėl pasikeitusių hormonų.

Mitas. Pilvuko forma parodo vaiko lytį.

Sakoma, kad atsikišęs, aukštai pūpsantis pilvukas rodo, jog moteris laukiasi berniuko, o jei pilvukas mažiau pastebimas, yra žemiau nusileidęs – mergaitės. Tai niekuo nepagrįsta, pilvo formą lemia vaisiaus padėtis: jeigu vaisius sėdi, kad ir kokios lyties vaikas, pilvukas bus apvalesnis, jei galvutė jau nusileidusi – pailgesnis. Gal mūsų sąmonėje berniukas asocijuojasi su kažkuo pailgu, o mergaitė – su pupelės forma, bet toks spėjimas – nesąmonė.

Mitas. Vaisiaus širdutės plakimo dažnis rodo lytį.

Vaisiaus širdies ritmą lemia vaisiaus amžius, vaisiaus aktyvumo lygis tuo metu, kai daromas tyrimas. Jei dažnis didesnis nei 140, tai jokiu būdu nerodo, kad laukiatės mergytės.

Mitas. Gimdymą galima paskatinti.

Yra įvairių liaudiškų būdų, neva skatinančių gimdymą, pavyzdžiui, aštrus maistas, aromaterapija, sunkesnis fizinis darbas, langų valymas ar net seksas bei spenelių stimuliavimas. Ši teorija niekaip nepagrįsta – nei fizinis darbas, nei sekso malonumai, kurie iš tiesų skatina oksitocino gamybą (šis hormonas skatina susitraukti gimdą), bet nėra jokių mokslinių tyrimų, kad tai paveiktų patį gimdymo procesą, tai daug sudėtingesni dalykai, tam reikia daugiau veiksnių ir viso hormonų orkestro – ne tik oksitocino. Sunkus fizinis darbas ne tik nepaskatins gimdymo, tačiau gali pridaryti rimtų bėdų, ypač toms, kurios kenčia nuo aukšto kraujospūdžio, gali įplyšti kokia nors placentos kraujagyslė ir pan.

Mitas. Seksas gali būti žalingas kūdikiui.

Vaisių nuo sužalojimų saugo gimdos sienelės, vaisiaus vandenys, o gimdos kaklelyje esančios gleivės yra patikima užkarda nuo mikrobų, infekcijų, galiausiai spermos. Tačiau reikėtų žinoti, kad moters orgazmai sukelia gimdos susitraukimus, tai tiesa, jei yra kažkokia nėštumo patologija, tai gali paskatinti priešlaikinį gimdymą ar kraujavimą, tarkime, dėl placentos patologijų. Seksas per nėštumą gali būti uždraustas gydytojų tik tada, jei yra komplikacijų ar gresia priešlaikinis gimdymas. Šiaip seksas yra gėris, suteikiantis daug malonių emocijų, o tai taip pat labai svarbu.

Mitas. Nėštukė turi valgyti už du.

Nėščioji turi valgyti daugiau, tai tiesa, o ypač jei ji labai liesa, bet tikrai ne už du. Tam, kad užaugtų vaisius, reikia 88 000 kalorijų – vadinasi, per nėštumą papildomai per dieną reikėtų suvalgyti maždaug 300 kalorijų daugiau nei įprastai – ir tai nuo antrojo nėštumo trimestro. Papildomi 300 kalorijų nėra daug, tai – vienas geras dubenėlis košės. Per pirmuosius nėštumo mėnesius kūnas kaupia riebalus – krūtinė papilnėja, nes teks gaminti pieną, strėnos – nes teks gimdyti. Nėščia moteris, kuri kemša viską iš eilės, pasiteisindama tuo, kad ji turi valgyti už du, turi atsiminti vieną paprastą taisyklę – kaip ji maitinsis per nėštumą, tokius valgymo įpročius turės ir jos būsimas kūdikis.