Konsultuoja psichologė, studijos „Natūrali motinystė“ įkūrėja Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė
Mus atakuoja gausus informacijos srautas, kurį apibendrintai galima suskirstyti pagal tėvystės stilius: autoritarinį, nuolaidųjį ir demokratišką. Saugus prieraišumas, sukurtas kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, padeda žmogui turėti atspirtį tolimesniame gyvenime: vertinti santykių svarbą, pasitikėti savimi ir kitais, jaustis pakankamam, vertam meilės ir pagarbos bei tikėti, jog pasaulis iš principo yra saugi vieta gyventi. Šiam ryšiui sukurti labiausiai praverčia demokratiškasis stilius, tačiau subalansuotai auginti vaikus yra be galo sunku dėl savo pačių patirčių bei įvairiausių dirgiklių, o dar kai patarimai prieštarauja vieni kitiems, išvis lengva pamesti savo vidinį kompasą.
Svarbu atskirti save nuo įpirštų standartų
Turbūt nereta situacija: kai gimsta kūdikis, ankstesni įsitikinimai susiduria su jiems nepalankia realybe. Tada mamos skaito tai šen, tai ten, kalbasi su giminaitėmis ar draugėmis, diskutuoja mamų grupėse socialiniuose tinkluose. Tačiau aiškumo tai nesuteikia. Kaip atsirinkti pelus nuo grūdų?
Svarbiausia išgirsti save, atskirti, kur esi tikroji tu, o kur įsitikinimai, įpirštos nuomonės. Autoritetų, ekspertų nuomonės nebūtinai yra teisingos ir jums tinkamos. Pavyzdžiui, kokioje nors ligoninėje gali pasiūlyti naujagimį guldyti atskirai. Mama paguldo, vaikas už poros metrų, o mama niekaip negali užmigti. Intuicija jai sako, kad taip nesaugu, ji jaučia nerimą, jai liūdna. Kai grįžo namo, išgirdo save ir pasiguldė vaiką šalia, iškart užmigo, nes pajuto ramybę ir palaimą.
Taip pat svarbu ieškoti patikimų šaltinių, kurie paremti ne nuomone, o mokslo tyrimais. Nepaskęskite forumų informacijos džiunglėse. Atsargiai rinkitės ir knygas, nes jas rašo nebūtinai geriausiai sritį išmanantys žinovai.
Atrodo tikrai klaidu – kuo gi pasitikėti, jeigu negalima aklai pasitikėti nei gydytojais, nei knygomis? Kviesčiau stabtelėti ties jausmu, kuris kyla, išgirdus informaciją. Savo reakciją galime netgi pajusti labai kūniškai ir tai leis mums atskirti, ar ji paremta intuicija, ar baime. Jeigu baime, vargu ar verta remtis šiais patarimais. Šios praktikos reikalauja stabtelėjimo, savistabos, sąmoningumo, įsiklausymo į savo reakcijas.
Kodėl daug mamų, dar besilaukdamos ir vos pagimdžiusios, žavisi autoritarinio tėvystės stiliaus kūdikių auginimo patarimais, pagal kuriuos manoma, kad tėvai geriau už kūdikius žino, kokie jų poreikiai? Iš kur kyla tos simpatijos griežtai dienotvarkei, pastangoms kūdikį kuo greičiau nuo savęs atskirti?
Vos gimus kūdikiui, gavę naują žmogų į rankas be jokios instrukcijos, esame sutrikę, bandome susidėlioti, kas čia su mumis vyksta. Neretai nauja mama kelia sau tikslą, kad stengsis nepamesti savęs, stengsis vaiką auginti taip, jog pavyktų suderinti visas savo geidžiamas veiklas.
Pavyzdžiui, siekis kūdikį migdyti atskirai, nors širdis kužda, kad norisi kartu, kai kuriais atvejais, gali veikti kaip gynybos mechanizmas. Tai yra tarsi noras apsaugoti savo buvusį gyvenimą ir nevisiškas priėmimas fakto, kad atėjo mažylis, pakeisiantis šeimos gyvenimą. Fizinės distancijos laikymasis, bandymas nepaleisti savo seno gyvenimo yra bandymas apsimesti, kad mažylis gyvenimo nepakeičia. Tai, beje, gali būti būdinga ir labai vaikų norėjusioms moterims, ir netyčiukų mamoms.
Tam, kad suvoktume procesą, kuris vyksta mumyse, prireikia laiko. Mamos išgyvena labai didelį pokytį, identiteto krizę. Reikia sau duoti laiko, reikia pokalbių su kitais, išjausti pokyčius, priimti juos kaip neišvengiamą motinystės dalį. Taip sukuriame bazę elgtis ir reaguoti iš naujo taško, iš čia ir dabar pozicijos, kurioje esame, o nebe iš vakar dienos „aš“, kai dar neturėjau vaikų. Jeigu turime aplinką, kuri mus išklauso, atliepia, tai padeda mums vystyti gebėjimą atliepti ir kitą, tai yra savo kūdikį, bei kitomis akimis pažvelgti į savo vaikelį bei jo poreikius, empatiškai suvokti, kaip mums būtų palankiausia elgtis.
Ramus vaikas – ne tik tėvų nuopelnas
O jeigu kas nors nevyksta taip, kaip tikėtasi, ar tai būtinai reiškia, kad kažkur mama ar abu tėvai įvėlė klaidų?
Vėl pasitelksiu lovelės pavyzdį. Net ir aš, būdama psichologė, nupirkau laukiamam kūdikiui lovelę ir maniau, kad vaikas joje miegos. Tai atrodė standartas. Dažnai net neįsivaizduojame, kad norma gali būti kažkas kita. Mus labai stipriai veikia informacija, kurią sutinkame savo kelyje, kurios pagrindu sukuriami lūkesčiai, įsitikinimai, kad vaiko auginimas turi būti vienoks arba kitoks.
Labai greitai perimame visą atsakomybę už motinystės sėkmę. Neretai ir aplinkiniai, ir patys tėvai, jeigu vaikas ramus, mažiau reiklus dėmesiui ir kontaktui, sako, kad mama, tėvai kažką gerai daro. Tai traktuojama lyg mamos sėkmė, neva tai reiškia, kad mama kažką teisingai padarė. O jeigu vaikas reiklus kontaktui, jautresnis, jam sunkiau sekasi atrasti ritmą – jau kalta mama ir pasipila komentarų lavinos, ką daryti, kad pasiektum neva tą gerąjį rezultatą, išpildytum lūkestį.
Vis dėlto ne mamos čia kaltos, ne mūsų iš širdies priimti sprendimai. Vaikai yra skirtingi ir ne viską įmanoma sudėlioti į konkrečius rėmus. Tėvai gali būti vienokie, jų vaikai – kitokie. Ir vaikai, ir tėvai turi savitą temperamentą, jautrumą, dirglumą – tai įgimtos savybės, jų nelabai pavyks pakeisti. Tai, kaip tėvai augina vaikus, turi atliepti konkrečių vaikų poreikius bei tikti konkretiems tėvams. Kitaip kils vidinių konfliktų.
Jeigu mama jaučia, kad jai ramiau, kai vaikutis šalia, kad nenori lakstyti jo žiūrėti į kitą kambarį, tai sprendimas saugiai miegoti kartu yra teisingas. Tačiau kitai šeimai toks sprendimas gali netikti. Tad geriausia rasti savo kryptį, nes bet kuriuo atveju aplinkui bus nepatenkintų, nepritariančių jūsų pasirinkimams.
Apskritai dauguma diskusijų ir pamokymų tėvystėje dažnai skamba kaip savo senų traumų skalbykla, tad neverta priiminėti sprendimų pagal tai, kas ką pagalvos. Svarbu, kiek pavyksta išgirsti save, atsiriboti nuo informacijos, kuri kelia instinktyvų pasipriešinimą, išgirsti, ko reikia vaikui, visai šeimai, kaip galėtume subalansuoti visų poreikius. Svarbu pasirinkti būnant sąžiningiems su savimi, su savo šeima ir savo mažyliu.
Ne patarti, o išklausyti
Ar aplinkiniams verta padėti tėvams rasti jų tėvystės kryptį?
Nors ir turime laiko ruoštis tėvystei ir motinystei, ji dažnai vis tiek ištinka netikėtai. Vyksta daug virsmų, pokyčių, tėvai išgyvena stresą, tad bet kokia informacija, patarimas, kuris, regis, palengvins kasdienybę, atrodo geras. Tad labai veikia aplinka ir tas motinystės lengvumas priklauso nuo to, ar naujus tėvus sups žmonės, kurie turi patirties ir žinių apie vaikų poreikius.
Galbūt kažkas patars miegoti kartu su vaiku, o ne vaikščioti į kitą kambarį ir tokiu būdu užsitikrinti ramesnį miegą. Bet jeigu tokių žmonių nėra, o greičiau gaunama informacija, pagal kurią atrodo, kad lengviau vaiką migdyti atskirai, tuomet iš nuovargio ir šis patarimas gali pasirodyti geras. Tik vėliau paaiškės, kad šis metodas dar labiau sumažino poilsio galimybes. Kita vertus, kai kurioms šeimoms šis patarimas tikrai gali būti labai geras.
Tad visiems, kurie nori būti patarėjais, pirmiausia siūlau išklausyti mamą ir tėtį, paklausti, kaip jiems sekasi, kaip jaučiasi, nemokyti jų, kaip auginti savo vaiką. Geriau susilaikyti nuo patarimų, kai tėvai pasiguodžia, kad jiems sunku, nes tokiu atveju patarimai gali nuskambėti kaip žinutė, kad tėvai kažką nepakankamai gerai daro. Tad patarimas gali tapti kritika. Be to, kartais už tam tikrų dalykų „išsprendimą“ daug labiau norisi tiesiog pasiguosti, išsisakyti ir būti išgirstiems, išklausytiems, palaikytiems.
Geriausia yra klausti, nes pastangos patarti gali įžeisti. Verta paklausti ne tik kaip sekasi, bet ir kaip mama ar tėtis jaučiasi. Tokie klausimai suteikia galimybę stabtelėti, susivokti, kaip toliau patiems veikti. Juk ne tik vaikams, bet ir patiems tėvams reikia atliepimo iš visuomenės, iš artimųjų. Tėvystės kryptis, kuria eisime, kaip atliepsime kūdikio ar vaiko poreikius, priklauso ir nuo to, kaip bus atliepiami mūsų pačių poreikiai.
