Kaip ir bestseleriu tapęs pirmasis S. Davies veikalas „Montessori mažylis“, ši knyga yra iš tų retų tėvams skirtų leidinių, kuriuos malonu vartyti. Nuostabios spalvingos iliustracijos ir erdvus dizainas ne tik sustiprina neteisiantį toną, bet ir skatina ramų bei sąmoningą požiūrį į tėvystę. Tai tarsi vadovėlis kūdikio besilaukiantiems tėvams, teikiantis žinių, kaip praktiškai ugdyti kūdikį, stebint ir atsižvelgiant į jo unikalią asmenybę bei poreikius.

„Montessori kūdikis“ – knyga, kuria siekiama pakeisti požiūrį į kūdikius ir papasakoti apie auklėjimą, pagrįstą meile, pagarba ir supratimu. Kadaise kūdikiai buvo laikomi trapiomis, pasyviomis būtybėmis, sugebančiomis tik valgyti, miegoti ir verkti, o geriausia, ką galėjome padaryti, tai suvystyti savo kūdikį į šiltą antklodę, laikyti jį švarų ir pamaitintą. Paskui sužinojome, kad kūdikiai trokšta gerti į save viską nuo pirmosios gyvenimo akimirkos, ir tėvai persistengė nuo ryto iki vakaro leisdami jiems klasikinę muziką, pirkdami naujausias priemones, spausdami savo besiskleidžiančius genijus mokytis vis greičiau ir anksčiau.

O jeigu leistume vadovauti kūdikiui? Jeigu iš pradžių stebėtume, o ne skubėtume vadovauti? Žvelgdami į pirmuosius kūdikio gyvenimo metus Montessori žvilgsniu, jauni tėvai šioje knygoje ras palaikymą ir nuraminimą, kurių taip reikia mokantis auginti kūdikį su meile ir pagarba. Čia pateikiama viskas, ką reikia žinoti apie kūdikius, kaip įrengti namus, kad jie būtų saugūs ir svetingi (reikia nedaug), kaip stebėti kūdikį, kad suprastume, ko tą akimirką jis mokosi, ir kaip galime padėti jo raidai. Apžvelgiami visi praktiniai klausimai apie valgymą ir miegojimą (lovą ant žemės) ir analizuojami visi būdai, kaip kurti pagarbų ryšį su savo kūdikiu.

Dažnai žmonėms Montessori asocijuojasi su brangiais mediniais žaislais. Vis dėlto šiam metodui svarbios ne tiek priemonės, kiek nuostata žvelgti į kūdikį kaip į gebantį, elgtis su juo pagarbiai, švelniai ir su meile. Galime įtraukti kūdikį į savo kasdienį gyvenimą ir naudoti jau turimas priemones.

Montessori vaikų auginimo koncepcijoje dėmesys skiriamas pačiam kūdikiui. Suaugusieji turi elgtis su kūdikiais ne tik švelniai, bet ir pagarbiai, kiek galėdami stengtis patenkinti jų poreikius, kad visiškai nuo mūsų priklausomi kūdikiai taptų bendradarbiaujančiais ir bendraujančiais, o pirmųjų metų pabaigoje – vis savarankiškesniais ir smalsiais vaikais, dar labiau pasirengusiais tyrinėti pasaulį.

Kiekvienas kūdikis individualus. Tegu ši knyga padeda jums stebėti savo augančius kūdikius ir jais džiaugtis. Pastebėti tuos nedidelius jų pasiekimus kasdien, kas valandą ir kas minutę. Tegu jie niekada nepraranda to džiaugsmo ir nuostabos.

Knygą iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė.

***

KŪDIKIŲ UGDYMAS PAGAL MONTESSORI

Galbūt su Montessori susiduriate pirmą kartą, galbūt esate girdėję apie Montessori metodą, bet nežinote, kaip jį būtų galima pritaikyti namuose arba auginant kūdikį, o gal jau žinote apie Montessori metodą, skirtą kūdikiams. Šis skyrius gali būti įvadas pradedantiesiems ir žinių atnaujinimas tiems, kurie jų jau turi, nes čia apžvelgsime Montessori ugdymo principus ir kaip konkrečiai pritaikyti juos kūdikiams.

Ugdymas, apie kurį kalbame, nėra taikomas tik klasėje, jo neriboja tradicinis vaiką mokančio instruktoriaus apibrėžimas. Jis veikiau apima viską, ką veikiame drauge su kūdikiu, ir tai, ką mažylis patiria nuo pat gimimo.

Montessori ugdymas – tai filosofija, kuri siekia palaikyti natūralią kiekvieno vaiko raidą, kad maksimaliai būtų išnaudotas jo potencialas. Į ugdymą čia žiūrima kaip į priemonę šiam procesui palengvinti ir manoma, kad jis gali prasidėti nuo gimimo. Vadinasi, jį galima taikyti ir kūdikiams.

„Pirmoji auklėjimo valanda yra valanda po kūdikio gimimo. Nuo tos akimirkos naujagimių pojūčiai ima gerti aplinkos įspūdžius ir aplinka juos auklėja. Reikia didelių pastangų, kad įstengtum kantriai laukti, kol jie subręs.“

Johannas Heinrichas Pestalozzis

TRUMPA MONTESSORI ISTORIJA

Dr. Maria Montessori buvo italų medikė ir mokslininkė, turinti antropologės išsilavinimą. Montessori ugdymas išsivystė iš jos darbo su vaikais, turinčiais mokymosi ypatumų. Dr. Montessori tikėjo, jog vaikams būtina puoselėti ne tik kūną, bet ir protą. Pastebėjusi, kad jiems reikia didesnės stimuliacijos, ji ėmė naudoti priemones, sukurtas prancūzų gydytojų Jeano-Marco-Gaspard’o Itard’o ir Édouard’o Séguino. Kurį laiką padirbusi su vaikais, ji užregistruodavo juos laikyti valstybinio egzamino. Rezultatai buvo įkvepiantys. Vaikams sekėsi puikiai, jie pranoko lūkesčius ir ji pradėjo svarstyti, gal jos naujasis metodas galėtų tikti ir kitiems vaikams.

Galimybė išmėginti savo idėjas su vaikais, neturinčiais mokymosi sunkumų, atsirado tada, kai viena statybos bendrovė, įgyvendinanti gyvenamųjų namų statybos projektą San Lorence, pakvietė dr. Montessori įrengti mokyklą ten gyvensiantiems vaikams. Mokyklą ji pavadino Casa dei Bambini, o tai reiškė „vaikų namai“.

Dr. Montessori vaikų namuose besimokančius vaikus stebėjo lyg eksperimentą atliekanti mokslininkė. Remdamasi pastebėjimais ji šį bei tą pakeitė, o atradimai tiesiog apstulbino. Ji nustatė, kad vaikai dažnai traktuojami klaidingai ir tinkamoje aplinkoje jie gali klestėti taip, kaip atrodė neįmanoma. Jie buvo gabūs, atsargūs, geranoriški, nesavanaudiški ir gebantys mokytis savarankiškai, jeigu tik mokymosi aplinka pakankamai turtinga ir tinkama tyrinėti. Žmonės iš viso pasaulio lankėsi San Lorenco vaikų namuose studijuoti jos sukurtos programos ir mokytis metodų. Grįžę namo jie steigė savo mokyklas ir diegė programas.

Jos mokymuose dažnai dalyvaudavo jaunos mamos, atvykusios drauge su kūdikiais. Stebėdama tuos kūdikius, dr. Montessori pamatė, kad jie sąmoningesni ir gebantys daugiau, nei dauguma žmonių mano. Tai patraukė jos dėmesį. Ji ir toliau stebėjo kūdikius, o savo mintis užrašė. Vėliau, bendradarbiaudama su nėštumo klinikų darbuotojais, ji palengva Romoje įkūrė gimdymo centrą, vaikų mokyklą ir mokymo programas Assistants to Infancy („Vaikystės pagalbininkai“) specialistams ruošti.

Dr. Montessori tikėjo, kad ugdymas turi prasidėti nuo tos akimirkos, kai gimstama.

KAS YRA MONTESSORI?

Montessori skiriasi nuo tradicinio ugdymo, kuris vyksta kryptimi iš viršaus žemyn, kai mokytojas stovi priešais klasę ir aiškina vaikams, ką šie turi išmokti. Priešingai, Montessori kiekvieną vaiką (ir kūdikį) mato kaip unikalų, su savo individualiu mokymosi stiliumi, individualiais interesais ir savo tempu.

Montessori ugdytojai įrengia klasėje turtingą ugdymo aplinką. Vaikas gali laisvai pasirinkti veiklą, kuria nori užsiimti (arba vienas, arba su kitu vaiku, arba grupėje), o mokytojas stebi, kam reikia pagalbos, o kas jau pasiruošęs išmokti ko nors naujo. Kadangi grupėse vaikai skirtingo amžiaus, vyresnieji gali būti pavyzdžiu jaunesniems ir jiems padėti. Taip vyresnieji įtvirtina išmoktas žinias. O mažesnieji natūraliai išmoksta stebėdami vyresnius.

Pirmą kartą stebint Montessori klasę, sunku patikėti, kad niekas nesako vaikams, ką daryti, ir kad jie patys yra motyvuoti išmokti naujų įgūdžių ir įgyti naujų žinių.

Panašiai ir namuose savo kūdikiams mes galime įrengti jaukias erdves su įdomiais objektais ir veiklomis, kurias kūdikis galėtų tyrinėti, galime stebėti, kada jiems reikia pagalbos, ir leisti jiems patiems daryti atradimus.

KĄ KŪDIKIAI IŠ TIESŲ NORI MUMS PASAKYTI?

Geriau nemanyti, kad jie nieko nesupranta.

Jie nori, kad paaiškintume, kas vyksta, ir elgtumės su jais pagarbiai.

Geriau neveblenti beprasmiškai.

Jie nori tikro ryšio ir pokalbio, kai kalbama paeiliui.

Geriau paskubomis nečiupti jų iš už nugaros, norint pakeisti sauskelnes (ir nelaidyti pastabų, kad jos smirdi).

Jie nori mus matyti, nori, kad paklaustume, ar jie pasirengę būti paimti, ir turėti laiko atsakyti.

Geriau neužversti jų naujausiais daiktais.

Jie nori paprastos, gražios ir svetingos erdvės tyrinėti.

Geriau nebandyti nukreipti jų dėmesio, kai jie verkia.

Jie nori, kad sustotume, pažiūrėtume, paklaustume, ko jiems reikia, o tada atsilieptume.

Geriau neleisti bet kam juos liesti ir bučiuoti.

Jie nori, kad pirma jų atsiklaustume.

Geriau perdėtai jų nestimuliuoti.

Jie nori turėti vieną ar du daiktus, su kuriais galėtų užsiimti.

Geriau nepertraukti, kai jie žaidžia.

Jie nori, kad palauktume, kol nebebus įsitraukę į žaidimą.

Geriau nesodinti ir nestatyti jų, kol nėra pasiruošę.

Jie nori, kad leistume jiems vystytis individualiu tempu ir įvaldyti savo kūną.

Geriau neskubinti valgyti, praustis ar keistis sauskelnes.

Jie nori, kad tokias akimirkas išnaudotume ryšiui užmegzti.

Geriau nesodinti jų priešais ekraną.

Jie nori tyrinėti realų pasaulį.

Geriau neskubėti su kasdieniais darbais.

Jie nori, kad elgtumės su jais švelniai, rūpestingai ir iš lėto.