Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Jovitos gimdymo istorija: laimingas skaičius – 5

Mūsų dukrytės atėjimo į šį pasaulį istorija prasidėjo nuo begalinio noro susilaukti vaikelio. Man tuo metų buvo 27 metai, o vyrui - 30. Taigi, mėnuo po mėnesio vis dariausi testus, ir- nieko.

Teigiamas testas

2014 metų rugsėjo 15 dienos rytą vyras daro pusryčius, o aš - testą. Po 3 minučių jis parodė dvi juosteles - testas teigiamas. Labai laukiau šios akimirkos ir visada galvojau, kad garsiai džiaugsiuosi, šokinėsiu iš džiaugsmo, bet ne... Aš netekau žado.

Ateinu į virtuvę pas vyrą su testu rankose, žiūriu į jį ir tyliu, negaliu nei žodžio pratarti.

„Negali būti, nejuokauji?", - jis sako. Aš tik galva palinguoju ir šypsausi. Kad šoks nuo kėdės vyras, kad pradės šokti laimės šokį, prišokęs prie manęs pabučiuoja...

Taip ir prasidėjo laimingi 9 mėnesiai laukimo, už kuriuos esu be galo dėkinga savo vyrui Mariui. Už jo rodomą meilę, švelnumą, už tą rūpestį, kad aš tik būčiau laiminga, nes laiminga mama - laimingas ir vaikutis įsčiose. O tie jo mylavimai pilvuko ir pokalbiai su leliuku... Niekada to nepamiršiu.

Į ligoninę!

2015.05.14 atėjo ilgai laukta diena. Vyras grįžo 24 valandą iš darbo, nusiprausė, atsigulė šalia manęs, o aš ir sakau, kad jau tuoj gimdysiu. Išlipu iš lovos, o ten - vaisiaus vandenys bėga. Vyras popierių tik vynioja, tik sausina, o aš negaliu juoko sulaikyti ir paprašau atnešti rankšluostį, kadangi popierius nieko nepadeda.

Taip linksmai mes išvažiavom iš namų. Važiuojant vyras nuolat kartojo: „Kalbėk su manimi, tu tik kalbėk". Jis labiau pergyveno, nei aš. Mes gyvenam Vilniaus rajone ir iki gimdymo namu apie 30 minučių kelio. Bevažiuodami supratome, kad pamiršau marškinėlius, skirtus gimdymui. Nutarėm užvažiuoti į Mindaugo g. esančią ir visą parą dirbančią parduotuvę jų nusipirkti. Juk negimdysiu su suknele...

Vaikštom po parduotuvę, ieškom naktinių marškinių, vis stabtelėdami, nes kai sąrėmis prasideda, tada reikia truputį palaukti. Žmonės žiūri, kažkokie užsieniečiai šypsodamiesi kažką pasako, bet aš jų nebegirdžiu. Taip viską nusipirkę važiuojam į ligoninę. Kaip žinoma, Vilniaus senamiestyje naktį daug kur draudžiamas eismas, taip ir važiavome ratais per visą centrą, o aš glostau pilvuką ir sakau, kad paskutinį sykį vaikas, būdamas pilvuke, senamiestį pravažiuoja.

Gimdymo namuose

Į Antakalnio gimdymo namus papuolėm apie 3 val. nakties. Mane patikrino ir iškart į gimdymo palatą paguldė. Abudu snustelėjom iki 6 val. Taip patarė seselė, sakydama, kad laukia sunkus darbas ir kol galim, reikia pamiegoti. Iki 10 val. ryto rimtų skausmų nejaučiau, paskui prasidėjo skausmingesni sąrėmiai.

Labai padėjo vyras, kadangi seselės turėjo darbo gretimoje palatoje (per visą tą laiką gal kokios 5 moterys pagimdė). Vyras ir į tualetą nueiti padeda, prakaitą nuvalo, lūpas sudrėkina, už rankos palaiko. Pagaliau 15 val. ateina gydytojas ir sako, kad per tris sąrėmius pagimdysiu. Nuleidžia vaisiaus vandenis, pirmas sąrėmis - pusė galvutės išlindo (čia vyras pasakojo), antras sąrėmis - visa galvytė, trečias...

Girdžiu, kaip seselė sako, kad vaiko petys užstrigo ir reikia stumti, o gydytojas sako, kad negalima - sąrėmis praėjo. Tada nusprendžia dirbtinai „iššaukti" sąrėmį. Gydytojas beveik užsilipęs ant pilvo išstūmė leliuką. Iki to laiko nei garso neišleidau, o šituo momentų neišlaikiusi ir surikau. Vyras, bučiuodamas man kaktą, pilnomis akimis ašarų sako: „Myliu tave ir niekada nepaliksiu".

Ačiū

Gimus dukrytei, spėkit, kas pirmas ją ant rankų paėmė? Ogi vyras, jos tėtis. Man naujagimės nedėjo ant krūtinės, nes ji nekvėpavo, be to, gydytojai turėjo apžiūrėti jos petį.

Esu be galo dėkinga gydytojui Egidijui Jakiūnui, Birutei Remeikaitei bei visai tą akimirką buvusiai komandai už jų palaikymą, už pajuokavimus, už tai, kad dukrytei petys neišniro, kad pagimdžiau be plyšimų ir ačiū už visą nuoširdumą.

Dukrytė gimė 57 cm ir 4,280 kg. Kadangi pati esu maža ir klubai siauri, todėl tokį nemaža vaikutį buvo sunku pagimdyti. Gydytojai kitą dieną sakė, kad kaip ir reikėjo cezario operaciją daryti, pagyrė mane, kad buvau šaunuolė ir pati pagimdžiau.

Šioje istorijoje įspūdingiausia tai, kad mūsų turtas gimė 2015.05.15 penktadienį (Tarptautinę šeimos dieną) ir 15:15 val. Ir tik dabar jums rašydama supratau, kad kai dariausi nėštumo testą, taip pat buvo 15 diena.

Jovita

Jeigu norite papasakoti savąją gimdymo istoriją, rašykite mums el.p. tavovaikas@delfi.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?