Monikos išpažintis: niekam nelinkėčiau tokio nėštumo

Visada galvojant apie vaikus, mintyse iškildavo nėštukės su pūpsinčiais pilvukais ir spindinčiomis iš džiaugsmo akimis. Tikrai, niekada neįsivaizdavau kitokio nėštumo, gal todėl ir teko labai nusivilti. Pradėkim nuo pradžių.

Su vyru pradėjome vis dažniau galvoti apie kūdikį, juk ne visada ir pasiseka greitai jo sulaukti, tad nedelsdami pradėjome planuoti. Laimė, pasisekė iš pirmo ciklo. Tik ji truko neilgai, neįsivaizdavome, kad gali viskas pasisukti būtent tokia linkme ir būtent mums.

Pamačius du brūkšniukus teste, maniau, kad sprogsiu iš laimės, vyras taip pat. Iškart užsiregistravau apžiūrai. Sėdint prie ginekologės kabineto, net nemaniau, kad iš jo išeisiu visai kitokiomis nuotaikomis, o tuo labiau su ašaromis. Ji pasakė ne tai, ko tikėjausi. „Nėštumas yra, tik dabar svarbiausia visai ne tai, tu turi darinį gimdoje, šalia vaisiaus, todėl vyk į Klaipėdą, tau reikia jį išoperuoti", - išgirdau. Su nuostaba laukiu žodžių apie nėštumą, bet ji tik ramina mane, kad jei ne šis, bus kitas nėštumas. Šie žodžiai sužeidė, mintyse tik plaukė vaizdai, kaip aš galiu viso to netekti ir kaip dabar tokią žinią pasakyti vyrui. Vyras kaip ir aš, patyrė šoką. Įsivaizduojamas gražus nėštumas pradėjo klostytis visai kitaip. Apėmė panika.

Klaipėdoje gydytojai nutarė, kad operuoti negalima, nes didelė persileidimo tikimybė, bet vaikščioti su tokiu dariniu irgi negerai. Klausiu, ką daryti? Ogi laukti. Lengva jiems kalbėti, kai nežinai, ko laukti, ar tolimesnio nėštumo, ar jo baigties, nes sprogus dariniui, žūva vaisius, ir moteriai kyla rimtos komplikacijos. Vieną vakarą pamačiau tai, ko labiausiai ir bijojau. Kraujas. Greit su vyru vėl į ligoninę: vienur nepriima, siunčia kitur, balaganas, širdyje tokia sumaištis ir kaltinimai sau, kad tik aš galiu būti kalta dėl visko, nes mano kūne šis darinys, o kūdikis juk labai lauktas ir mylimas.

Ligoninės sienos ir bandymas išsaugoti nėštumą, seselių klausimai, ar dar kraujuoju, vis labiau skaudina, norisi susigūžti ir tyliai laukti atsakymo, kas vyksta ir kodėl. Išsiveda ginekologė echoskopijai, atrodo, laikas sustojo. Vis klausiu, kaip, o ji tyli. Iš baimės prasideda drebulys, o ji ramina: „Kūdikis juda, tikėkimės geriausio". Kodėl kraujuoju? Atsakymas paprastas - „nežinau, daugumai taip būna". Cista dar labiau padidėjusi, siekia jau 17 cm, gaunu siuntimą į Kauną konsultacijai. Pamačiusi, kad tai skubus siuntimas, supratau, kad viskas daug rimčiau, nei įsivaizduojam.

Kaunas. Sėdim prie kabineto, o ten užrašyta - onkologas-ginekologas. Viskas aišku... Jo verdiktas: reikalinga skubi operacija, cista su sava kraujotaka, didelė tikimybė, kad vėžinė. O su nėštumu bus matyti, kaip bus.

Mintyse prabėgo pusė nueito nėštumo kelio ir suvokimas, kad galim nesulaukti jo rezultato. Ašaros...

Operacija praėjo sėkmingai, pirmas ultragarso tyrimas po jos buvo bauginantis, taip bijojau ekrane nieko nebematyti.. . Ačiū Dievui, viskas gerai, dar savaitė, ir jau būsim namie. Likusios savaitės slinko taip lėtai, labai norėjau greičiau sulaukti nėštumo pabaigos ir nebebijoti, kad gali būti blogai. Gegužės 9 dieną galiu vadinti sėkmingiausia mano gyvenime diena. Vaikas tą dieną buvo visiškai išnešiotas ir pasiruošęs gimti.

Gimdymas praėjo lengvai, nors mūsų sūnelis svėrė visus 4700 g! Tik po gimdymo prasidėjo kraujavimas, kurio jau bijojau visai ne aš, o vyras. Aš tik džiaugiausi, kad pagaliau pradėsiu gyventi be baimės, kad bus kažkas ne taip.

Po gimdymo perkėlus į palatą, tuoj atėjo slaugytoja, kurios veide pamačiau nerimą. „Turiu blogų žinių", - sako ji. Vaizdas pradėjo lietis, nejaugi mums dar neužtenka išbandymų, pamanėm su vyru. Deja, kūdikį išsinešė į reanimaciją, nes jo cukraus kiekis labai nukritęs, sako, kad nuo didelio svorio. Kas kelias valandas lydima vyro ėjau jo maitinti ir meldžiau, kad viskas greičiau baigtųsi, kad būtų viskas gerai mūsų mažajam kovotojui. Meldžiau ramybės mūsų gyvenime.

Pagaliau atėjo žinios, kad vaikui jau viskas gerai, ir mes galime vykti namo. Neužmiršiu tos dienos niekada. Susikabinę su vyru ir nešini vaikučiu glėbyje išėjome iš ligoninės. Vykstame namo. Ramiai gyventi.

Tokios laimes neapsakysi, dabar jau su šypsena prisimenu nėštumą, apie kuri bijojau kam nors ir pasakyti, nes nebuvo garantijų, kaip jis baigsis.

O kur dar nėštumo pabaigoje „negeri" kepenų fermentų kiekiai, gąsdinimai dėl mažo vaisiaus vandenų kiekio, didelio vaisiaus. Niekam nelinkėčiau tokio nėštumo ir tiek išgyvenimų, streso. Nespėjau juo pasidžiaugti, su nerimu laukdavau kitos dienos.

Labai dėkoju vyrui, jo dėka mes viską išgyvenom, jis niekada neleido nustoti tikėti, kad viskas bus gerai. Drąsino, ramino ir neleido jaustis kažkuo prastesne už kitas, kurios džiaugėsi sėkmingu ir gražiu nėštumu. Labai dėkoju ir gydytojui onkologui Adriui Gaurilčikui, kuris mane operavo ir suteikė vilties, kad viskas baigsis laimingai.

Praėjo beveik dveji metai, vyras vis kartoja, kad kitas nėštumas bus gražus, ir mes juo džiaugsimės visas 40 savaičių! Mes tuo tikim!

O šiuo metu einu pabučiuoti savo ūgtelėjusio, jau nebe mažo, kovotojo - Beno!

Monika

Jūsų gimdymo istorijų laukiame el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime portale TavoVaikas.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis