Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Ilona: gimdymas virto košmaru, kurio nenoriu prisiminti

Mums parašiusi Ilona atvirai sako, kad antram vaikui ryšis nelengvai, nes pirmojo gimdymo patirtis buvo labai skaudi ir paliko daug baimių.

Planavom su vyru vaikelį, labai norėjom, stengėmės, ir ilgai laukti nereikėjo – po 4 mėnesių planavimo pastojau. Pradžia buvo be galo sunki: pykinimas, mieguistumas. Kaskart lankydamasi pas gydytoją bijodavau, kad tik viskas būtų gerai. Laimė, taip ir buvo. Nėštumo metu sužinojom, kad laukiamės sūnelio.

Gimdymo terminas buvo nustatytas gruodžio14 dieną. Visada galvojau, kad iki tos dienos tikrai pagimdysiu, nes pilvukas buvo ohoho koks didelis. Sulaukusi 14 dienos, norėjau gimdyti, galvojau, nebeištversiu, buvo labai sunku, nes buvau priaugusi 25 kg. Gydytoja sakė: „Laukiam, kad viskas vyktų savaime". Laukti liepė iki Kūčių dienos, davė siuntimą važiuoti į ligoninę, jeigu iki to laiko nieko neįvyks.

Laukti – tai laukti, aš ne specialistė, klausiau gydytojos ir nusiteikiau pakentėti, kol viskas prasidės savaime. Ir ką gi, sulaukiau gruodžio 22 dienos. Vyrą išleidau į kirpyklą, pati likau namie. Jaučiau, kad kažkas ne taip, ir nesuklydau, prasidėjo sąrėmiai. Grįžo vyras, išskubėjom į gimdymo namus. Pačiu laiku, nes sąrėmiai kas 2 minutes kartojosi. Abu džiaugėmės ir laukėm, kaip pagaliau laikysim savo mažiuką rankose... Deja, klydom...

Gimdos kaklelis nesidarė. Pradėjo skatinti gimdymą. Atsivėrė iki 7 cm ir viskas, toliau nieko. Prakirpo vandenis, jie buvo baisiausiai žali, kadangi nieko nenusimanau tuose dalykuose, labai nepergyvenau. Bet pradėjo lėtėti vaikiuko širdies tonusai, taigi, po 9 valandų kankinimosi, mane greitai išvežė į operacinę. Nebuvau net pagalvojusi, kad reikės cezario pjūvio, nes buvau nusiteikusi ir tvirtai žinojau, kad pagimdysiu pati. Klydau... Po epidūrinės nejautros kūnas buvo nutirpęs. Nuvežus mane į operacinę, reikėjo persikelti ant operacinio stalo. „Judinamės, judinamės", - nemaloniai ragino anesteziologas. Tą minutę norėjosi jam smogti. Kaip pasijudinti, kai beveik nieko nejaučiu?

Kai padarė nejautrą, jaučiu, kad nebegaliu kvėpuoti, dūstu. Noriu apie tai pasakyti kam nors, bet negaliu, nes viskas užtirpę. Pradėjau judinti galvą. „Gerasis“ anesteziologas supyko: „Nesiblaškyk".

Siaubas, viena mintis sukosi galvoje, kad mirsiu. Bet buvau rami, kad mano vyras tikrai vienas užaugins leliuką. Tik tokios mintys buvo. Vis bandžiau kvėpuoti kiek įmanoma ir tada išgirdau verksmą. Ačiū Dievui, viskas gerai mano mažiukui, visa kita jau nebesvarbu buvo. Ašarų net nebuvo, nes negalėjau net verkti, greičiausiai dėl anestezijos vaistų. Norėjau, kad greičiau visas košmaras pasibaigtų. Po operacijos atvežė į palatą. Vaikiuko niekas neatvežė. Keista, galvoju... Vyras matė tik, kad išvežė iš operacinės ir nuvežė kažkur. Po kiek laiko sulaukėm gydytojos. „Jūsų vaiko būklė sunki, yra didelė infekcija, jis reanimacijoje, prognozės nekokios, vaikiukas pats nekvėpuoja, jam padeda aparatai", - pasakė ji. Nesuvokiau, kas vyksta... Vyras nuėjo pas vaikiuką. Kadangi pati dar negalėjau pajudėti, prašiau, kad nufotografuotų. Parėjęs vyras pasakė, kad negalima fotografuoti, bet jis melavo... Tiesiog vaizdas buvo baisus ir jis nenorėjo manęs gąsdinti.

Po kelių valandų sėdau į vežimėlį, ir vyras mane nuvežė į reanimaciją. Nemoku net žodžiais apsakyti, ką pajutau, kai pamačiau savo vaiką, prijungtą prie daugybės aparatų, visur vamzdeliai, jis visas raudonas, ištinęs... Siaubas...

Pasirodo, ir pas mane ta pati infekcija buvo, neaišku, iš kur, nes visą nėštumo laikotarpį visi tyrimai buvo geri. Dabar jau kaltų nėra... Gydytojai tik sakė, kad negerai, jog pernešiojau, seniai reikėjo daryti operaciją. Tačiau juk mane prižiūrėjusi gydytoja neleido, sakė, savaime viskas turi vykti...

Kasdien ėjau pas mažiuką ir maitinau jį per zonduką, man plyšdavo širdis. Stengdavausi prie vaiko laikytis, neverkti, nes sakoma, kad vaikai viską jaučia. Bet išėjus už durų norėdavau tik mirti...

Dabar, rašydama šią istoriją, verkiu, nors dabar mes laimingi, vaikiukas išsikapanojo ir pasveiko.

Savaitę pabuvus ligoninėje, reanimacijoje, išleido namo. Dėkojau Dievui ir angelams, kad mes visi kartu namie. Dėkojau ir šeimai, tėvams, nes visi meldėsi ir prašė Dievo Karoliukui (taip jį pavadinom) sveikatos. Dievas mus išgirdo.

Po tokio košmaro, kurį teko mums su vyru išgyventi, sunku bus planuoti antrą vaiką, nes bijosiu, labai bijosiu visko... Daktarais nebepasikliausiu. Ne daktarai o net nežinau kaip juos pavadinti... Kol pinigų neduosi, turbūt, niekas ir nežiūrės. TV laidai galėčiau papasakoti savo istoriją, kad visi žinotų, kas per daktarų aplaidumas.

Dabar Karoliukas jau 6 savaičių, sveria 5 kg, mes esam laimingi, kad turim savo angelus sargus, kurie suteikė galimybę tapti tokio mažo žmogučio tėvais.

Ilona

Jeigu norite papasakoti savo gimdymo istoriją, rašykite el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias istorijas publikuosime portale www.tavovaikas.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?