Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Loretos gimdymas: skaudi nelaimė su laiminga pabaiga

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Loretai.

Sveikos, būsimos ir esamos mamytės. 

Ilgą laiką skaičiau Jūsų rašomas istorijas apie stebuklo laukimą, gimdymo patyrimus, linksmas ir skaudžias akimirkas. Tai paskatino mane pasidalinti sava istorija, kuri prasidėjo su nuoskauda, tačiau turi laimingą pabaigą. Taigi, apie viską nuo pradžių.

Žinia apie netyčiuką - džiaugsminga

Buvo šaltoka kovo pabaiga. Ruošėmės į gimtadienį. Visą dieną ir vakarop mane kankino keistas jausmas - pilvelį maudžia, bet niekaip neprasideda "gerosios dienos". Nuvijus įkyrias mintis kažkaip pavyko išlikti linksmai, sudalyvauti šventėje ir gerai praleisti laiką. Tačiau, grįžus namo, į Kauną, kojos pačios nunešė į vaistinę pirkti nėštumo testą. Nepamiršiu, su kokiu jauduliu ir daliniu išgąsčiu laukiau atsakymo tas tris ilgas minutes. Taip, teigiamas! Nemoku apsakyti džiaugsmo, kuris pasklido manyje.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kodėl kiekviena mama turi rasti laiko TIK SAU?
Kai šeimoje nesutampa moters ir vyro rezus faktoriai?

Taip, vaikelis buvo "netyčiukas", taip, mes su dabar jau esamu vyru dar tik planavom vestuves, tačiau niekas negalėjo paveikti ar pakeisti mano apsisprendimo - aš būsiu mama!

Ir vis dėlto ta laimė truko neilgai. Gegužės viduryje, naktį, išvažiavau į ligoninę dėl prasidėjusio kraujavimo. Diagnozė taip pat nedžiugino - vaikelis nebesivysto dvi savaites, jo širdelė nustojus plakti, organizmas pradėjo šalinti "vaisių", kaip tada išsireiškė mane apžiūrėjęs gydytojas. Kitaip tariant, prasidėjo persileidimas. Mano pingviniukui, kaip jį mintyse vadinau, buvo tik 10 savaitėlių. To skausmo ir savaitės ligoninėje niekada nepamiršiu. Atrodė taip nesąžininga atimti iš manęs tai, ko taip laukiau. Bet dienos bėgo, pamažu pradėjau susitaikyti su skausmu. Labai padėjo vyras, tapom dar artimesni. Skaudi nelaimė dar labiau mus suvienijo ir sujungė. Tą sąjungą patvirtinom birželį atšokę vestuves. Ir vis dėlto kažko trūko...

Dvi juostelės nėštumo teste

Netikėtas posūkis mūsų tik prasidėjusiame vedybiniame gyvenime įvyko praėjus vasarai. Rugsėjį sužinojau jog vėl laukiuosi ! Padaryta echoskopinė procedūra rodė - mūsų mažam stebuklėliui jau 14 savaičių ir 2 dienos. Vaikutis auga, vystosi, širdelės tonai puikūs. Ta žinia mus pribloškė, tačiau tai buvo didelės laimės akimirka. Ir tada prasidėjo tyrimų maratonas, specialistų lankymas, ruošimasis naujam gyvenimo etapui.

19 savaitę paskyrė dar vieną echoskopo procedūrą. Vaizdas aiškiai rodė, jog mažasis pilvelio gyventojas stiprus, išsivystęs, spardosi stipriai ir tvirtai kabinasi į gyvenimą. Tos pačios apžiūros metu, smalsumo apimta paklausiau, gal jau matosi, kas pilvelyje gyvena. Gydytojas rimtu veidu pasižiūrėjo į vyrą ir paklausė : " O kaip tėtis galvoja, ką nudailino?" Pasimetęs mano brangiausias tyliai tarstelėjo: "Manau, mergaitė". Tada abu sulaukėm didelės, plačios ir nuoširdžios šypsenos, po kurios išgirdome:  "Taip, panašu, jog mergaitė". Taigi, mūsų mažoji iš karto gavo vardą - Karolina. Nors neretai pati ją vadinau arbūziuku. Greičiausiai dėlto, jog nėštumo metu labai traukė valgyti arbūzus.

 Laikas bėgo, dienos ėjo į pabaigą, miegą jau buvau pamiršus, gilų kvėpavimą bei normalų valgymą taip pat, nes mažoji spaudė viską, ką tik galėjo. Tačiau nesiskundžiau. Priešpaskutinės apžiūros metu, nors pagal terminą buvo likę dar dvi savaitės iki 40, gavom paskutinę echoskopo procedūrą. Mažytė buvo išsivysčius, vandenų turėjo mažokai, bet blogiausia, jog virkštelė buvo apsisukus aplink kakliuką. Gydytoja iš karto įspėjo, jei dings judesiai - nedelsiant kreiptis į ligoninę. Nemaniau, jog taip gali nutikti, tačiau vasario 22 dieną buvau paguldyta į ligoninę dėl judesiukų dingimo.

Gimdymo laukimas ligoninėje

Vaikučio širdelė plakė kuo puikiausiai, tačiau mergina nejudėjo. Gavau lapą judesių skaičiavimui, plepią palatos draugę ir pradėjau gyvenimą ligoninėje.  Kitą dieną išėjęs gleivių kamštis rodė, jog gimdymas gali prasidėti bet kada. Taip ir slinko diena po dienos belaukiant. Mažoji atsigavo, pradėjo judėti, o tą vasario 28-osios rytą buvo ypač aktyvi. Net šonus skaudėjo nuo to, kaip muistėsi gimdoje. Na, kad ir ką ji ten bandė daryti, jai pavyko, nes nubėgo vaisiaus vandenys ir gimdymas tuoj prasidės.

Po apžiūros buvo nuspręsta kelti mane į gimdyklą. Kaip tik tuo metu paskambino vyras iš darbo ir paklausė, kaip mes  laikomės. Su džiaugsmu pranešiau, kad mažoji „numušė" šoninių vandenų pūslę, ir kad mus ruošiasi kelti į gimdyklą. Vyro reakcijos "Tai man jau atvažiuoti?" greičiausiai nepamiršiu visą gyvenimą.

Ir tada prasidėjo. Vyrui spėjus atvažiuoti išsikėlėm į gimdyklą. Buvo lygiai 12:45. Pažiūrėjo toniukus, "nuleido" pagrindinę vandenų pūslę, pastatė lašelinę su skatinamaisiais. Pirmas gimdymas. Spėjo, jog iki vidurnakčio pagimdysiu. Dar pasijuokiau, jog mūsų mažytė gims paskutinę žiemos dieną, ir pradėjau pasisėdėjimus ant kamuolio. Visą tą laiką vyras buvo šalia. Šalia buvo ir dar vienas asmuo - vyro pusseserė. Tuo metu ji atlikinėjo praktiką būtent akušerijos skyriuje. Su tokia palaikymo komandą kenčiau sąrėmius, gėriau vandenį ir visą laiką, kaip užsukta kartojau, jog beprotiškai noriu valgyti.

Trys kilogramai džiaugsmo

Apie 17 valandą vakaro, užsikeberojus ant stalo apžiūrai, sužinau, kad gimdos kaklelis atsivėręs jau 8cm. Perskaičiuojamas laikas dėl gimdymo ir aš per didžiausius vargus sodinama į tuščią kėdę, kad pagreitintume vaikučio slinkimą gimdos takais. Taip, skaudėjo, bet noras valgyti nedingo. Po gerų dviejų valandų jau ir "ant rimto" užsimaniau. Vėl lipimas ant stalo. Vėl apžiūra. Kaklelis atsivėręs - prasidėjo gimdymas. Visą tą laiką stūmiau, kaip pasiutus. Vyras stovėjo šalia, jo pusseserė laikė mano lašelinę užspaudus, nes pakilus spaudimui, kraujas iš venos pliūptelėjo į ją. Atėjusi gimdyklos vedėja įvertiną padėtį - klausia, ar man tvarkyti dantys, ar nesu alergiška nuskausminimui.

Sugebu išstenėti "taip, yra" ir "ne, nesu". Gydytoja duoda įsakymą nuskausminti ir kirpti. Nejaučiau nei adatos, nei prakirpimo. Paskutiniai trys pastūmimai. Fiksuojamas laikas - 2014 metų vasario 28 diena, 19:45 minutės gimė 3810 gramų ir 54 cm gryno džiaugsmo, dukrytė savo riksmu pripildė visą gimdyklą. Apėmusi euforija ir galimybė laikyti savo kūdikėlį ant krūtinės yra didžiausias džiaugsmas gyvenime.

Tai ir yra mūsų laiminga pabaiga - išgyvenom skaudžią netektį, tačiau sūpuojam keturių mėnesių džiaugsmą. Tad visoms linkiu stiprybės ir tikiuosi, jog ši visai "šviežia" istorija praskaidrins dieną kiekvienai besilaukiančiai ir esamai mamytei. Ne be reikalo sako mano mama : „Net ir po didžiausių gyvenimo audrų nušvinta saulė". Mūsų saulės vardas Karolina.

Loreta

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?