Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Noras gimdyti natūraliai - stipresnis už skausmą skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Gintautei.

Žinia apie nėštumą

Pastojau neplanuotai, 23 metų, 4 kurso mergina, svajojanti apie smagią ateitį, susiradau darbą Amerikoje, kai staiga susivokiau, kad kažkas ne taip. Vakare pasidariau testą - teigiamas. Ogi netikiu, skambinu draugui (mes 6 metai kartu) ir sakau, kad testas rodo, kad aš laukiuosi, bet to negali būti! Draugas ramina, kad testas gali klysti, ir viskas bus gerai. Aš, negalėdama patikėti ir vydama tas mintis šalin, dar su kambarioke išgėriau dvi taures vyno. Nusprendžiau, kad greičiausiai kaltas vakaras - visi pataria testą darytis ryte.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Nėštumo metu verslą įkūrusi kaunietė nepabijojo iššūkių
Karališkoji šeima su mažuoju princu George'u baigė savo vizitą

Deja, rytas patvirtino mano dvejones, nusipirkus 3 testus sėdėjau tualete ir užlašinusi į kiekvieną, tikėjau, kad bent vienas jų bus tik su vienu brūkšniuku. Visi trys buvo teigiami, ir tada suvokiau, kad reikia pamiršti Ameriką ir pašėlusius vakarus. Pergyvenau, nes jaučiausi absoliučiai pasimetusi ir nesubrendusi vaikučiui, jaučiausi pati kaip vaikas, tad suvokimas, kad būsiu mama buvo absoliučiai nesuprantamas. Buvo dvejonių, tačiau nusprendėme gimdyti. Ar gailiuosi? Absoliučiai ne! Kai matau to mažo pasiutėlio dideles besišypsančias akeles, pamirštu viską, kas aplinkui vyksta.

Lengvi 9 mėnesiai

Nėštumas buvo labai lengvas, kasdien su šuniu vaikščiodavau po 6-10 km ir nejaučiau jokių blogumų. Tik va, prakeikti hormonai mane vertė nervintis dėl menkniekių, atrodė visi blogi ir ant visų reikėjo pykti. Taip pat ir bakalauras "lengvino" savijautą, bet viskas praėjo, baigus universitetą. Negalėjau patikėti, kad galiu mėgautis vasara, atostogom, nieko neveikimu.

Terminas buvo rugsėjo gale, o vasaros pabaigoje jau nekantravau, kaip viskas vyks tame naujame mano pasaulyje. Vaikščiojau į nėščiųjų kursus, kuriuose, kaip ir visur, skatina natūralų gimdymą. Pagalvojau, kad ir aš to noriu ir tai galiu. Nors iš visų pažįstamų ir draugių tik ir tegirdėjau:" Norėk, norėk, tik pajausi pirmuosius sąrėmius, taip ir prašysiesi epidūrinio nuskausminimo". Net skaičiavau ant pirštų, kiek pažįstamų gimdė natūraliai, pasirodo, tik šešios. Nežinau iš kur toks noras, bet aš troškau pagimdyti natūraliai, gal šiek tiek ir bandydama įrodyti toms, kurios manim netikėjo, kad aš galiu.

Daug domėjausi ir skaičiau tik teigiamas gimdymų istorijas, todėl paskutinėmis dienomis aš buvau tvirta. Paklausus, ar nebijau, atsakydavau, kad nemirsiu, o jei nemirsiu, tai niekur ir nedingsiu, tik nenorėjau silpnumo akimirką prašyti tos chemijos.

Pirmieji gimdymo ženklai

Atėjo rugsėjo 26 diena. Su draugu ryte gulim ir galvojam, kad nenorim ilgiau laukti - bandom viską pagreitinti. Tik "pagreitinus", dar lovoje pajutau sąrėmius, jie buvo tokie, kaip per skaudžias mėnesines, o apžiūrėjus daktarei, paaiškėjo, kad kaklelio atsidarymas jau 3 cm.

Visai nesijaudinau, o laukiau, man buvo smagu. Nebijojau aš to skausmo, gi būna ir baisiau. Besidžiaugiant tais sąrėmiukais, atėjo ir vakaras, sėdėjom pas draugo mamą kartu su jo broliu ir visi laukėm, kas toliau. Deja, 23 h sąrėmiai dingo, o mes nusprendėm važiuoti namo miegoti.

Rugsėjo 27 dieną 6 valandą ryto pajutau nebejuokingą sąrėmį ir supratau, kad vis dėl to gimdysiu šiandien. Neskubant papusryčiavau, patupėjau duše, draugas dar išvažiavo susitvarkyti būtiniausius reikalus, ir mes jau pasiruošę. Nenorėjau aš skubėti į ligoninę, nepatinka ten man kvapas ir balti chalatai, norėjau kuo ilgiau ištempti savoje aplinkoje ir kažką veikti, o nesikoncentruoti į tą skausmą.

O nuvažiavus buvo kuriozas: įėjus į priimamąjį paklausėm, kuris paskutinis ir atsisėdom laukti, tiesiog galvojau, kad tokia tvarka, aišku, draugas paburbėjo, kad gimdom ir galėtume eit be eilės, bet pagalvojau, kur gi čia skubėti!..

Gimdymo namuose

Tik užėjus sąrėmiui kaip tik pasirodė sesutė, kuri tekinom mane nusivedė į kabinetą. Buvo jau 5 cm, pildant dokumentus, aš vis užklausdavau sesučių, ar gerai laikausi? Jų pagyrimas mane pakylėdavo kaip mažą vaiką. Oi, nebenoriu plėstis, bet iki 7cm buvo viskas paprasta: sėdėjau burbulinėje vonioje, skaičiau žurnalą, rašinėjau draugėms Facebook'e, o kai sesutė atėjo pamatuoti man tonusiukų, buvo jau 7 cm.

Paklaususi, ar jau nebebus galima man leisti "epidūros", sužinojau, kad nebe. Suvokiau, kad savo norą gimdyti natūraliai įveikiau, jeee!

Tik einant atgal į vonią, pajutau tokį „pokšt", nubėgo vandenys, o tada pasidarė nebejuokinga. Kai buvo 9 cm, prašiau ko nors suleisti, tačiau nebeleido nieko. Ajajaj, kentėjau tuos sąrėmius, kurie, velniai griebtų, buvo tikrai skaudūs, keikiau save už savo sumanymus apie natūralumą, koks dar natūralumas, viską atiduočiau už cezarį!

Deja, gimdžiau sunkiai, gal sąrėmiai per daug nualino, bet nesugebėjau stumti (o gal čia ir paveldimumas, nes mano mamai buvo tas pats), pradėjau alpti iš skausmo, atrodė stumiu, o akušerė ir sesutės šaukia, kad stipriau. Prisimenu, matau pievas - sesutes, pievas - sesutes, kol draugas pradeda purtyti man galvą ir šaukti: „Mažyte - stumk"! Mat vaikelio galva įstrigo, ir mažiukui pradėjo stoti širdelė. Išgirdus tai, susiėmiau.

Dabar sėdžiu, rašau ir daugiau nenoriu analizuoti, kas ten kaip, bet tas kirpimas tai tikrai prakeiktas. Sunkus gimdymas užsimiršo kitą rytą, bet kirpimo skausmas kankino ilgai. O pagimdžius aš visai neverkiau, pajutus palengvėjimą, vėpsojau per langą, turbūt buvo šokas, tik po kelių minučių susivokiau, kad turiu sūnų ir pradėjau prašyti, kad jį man atiduotų.

Dabar jau 6 mėnesiai, kaip mano Tauras neleidžia man miegoti naktimis, o jo kvapas, prisilietimai, akių žvilgsnis ir šypsena mane svaigina. Draugas prižadėjo būtinai nusivežti mus į Ameriką, o kitą vasarą bus mūsų vestuvės. Noriu trijų vaikų, ir visus gimdyti natūraliai. Kodėl natūraliai? Nes mano noras stipresnis už skausmą.

Gintautė

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?