Mano skirtingi gimdymai: natūralus ir su nejautra skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu portalas@tavovaikas.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Renatai.

Skaitau mamyčių gimdymo istorijas kiekvieną dieną ir nusprendžiau papasakoti savąsias.

Pirmoji mano princesė buvo laukta ir netikėta. Savo vyrą sutikau ir pamilau tą pačią dieną, po 4 mėnesių užsimaniau šuniuko arba leliuko (šuniuko taip iki šiol neturiu... ).

Nėštumas buvo įdomus, buvo visko - ir pykinimo, ir vėmimo, ir persileidimo tikimybė, paskui grėsė priešlaikinis gimdymas.

Iki gimdymo termino buvo likę dvi savaitės, todėl tą dieną jaučiausi be proto energinga, visiškai nesijaudindama su vyro sese visą dieną naršėm po parduotuves. Aišku, kaip visos nėščiosios laksčiau dažnai į tualetą.

Grįžau jau vakarop namo ir kaip naujai iškepta žmona pagaminau vakarienę vyrui, aptvarkiau namus, nusimaudžiau ir pagaliau nusprendžiau, kad jau reikia eiti pailsėti. Priguliau ir po kokių 10 minučių išgirdau keistą garsą, tarsi kas iš pistoleto būtų šovęs. Atsikėliau pasižiūrėti pro langą, sakau sau, gal kaimynai varnas pyškina... Vos pakilus iš lovos supratau, kad tai mano vaisiaus vandenys. Paskambinau vyrui prašydama grįžti, nes „festivalis prasidėjo".

Matyt, nuo vaistų buvau gerokai apsvaigusi, ne visą eigą gerai prisimenu iki šiol.2 vaikų mama Renata

Tikėjausi, kad spėsiu susikrauti daiktus, kol jis grįš, nes jam nuo darbo iki namų maždaug pusvalandis kelio. Tačiau mano netikėtumui jis namie visas drebėdamas ir apimta streso parsirado per 10 minučių. „Nesinervink pats ir manęs nenervink, eik persirengti ir netrukdyk dėtis daiktų" - pasakiau jam. Kažkodėl buvau ypatingai rami, net dar kartą nusimaudyti nuėjau...

Išsikvietėm taksi ir nuvažiavom į ligoninę. Gimdykloje atsidūriau dar po valandos, nes daktarė nelabai patikėjo, kad man vandenys nubėgo, stebėjosi, kad vakar buvau apžiūroje, o šiandien gimdyti sugalvojau. Klausė, ar neskauda. Aš nejaučiau visai nieko.

Atėjom į gimdyklą, o ten - gražu: televizorius, sofa, kamuolys, vonia. Patikrina vaikučio tonusus, viskas gerai, tereikia laukti, nes gimdos kaklelio atsidarymas vos 3 cm.

Jaučiu, kaip man skaudėti po truputi pradeda, skausmai vis stiprėja... Vyras tai pamasažuoja, tai šiaip prilaiko, nelabai kas padeda, ir užėjus tokiai skausmo bangai, pro duris įžengia gydytoja. Pamačiusi mane visą ašarotą, pasiūlo epidūrinę nejautrą. Sutikau nesipriešindama.

Visą likusį laiką pragulėjau lovoje. Prisipažinsiu, spėjau ir nusnausti. Nubudau nuo keisto jausmo, tarsi norėtųsi stangintis. Paprašiau vyro paieškoti gydytojos. Kai ji apžiūrėjo, pasakė, kad viskas, aš gimdau.

Po valandėlės pastangų ir daktarų draudimo rėkti (nors rėkti be proto norėjosi), gimė mano Saulytė. Laikrodis rodė 6:15.

Gydytojai iškart ją pasiėmė, pasvėrė, apšluostė, suvyniojo ir padavė mano vyrui į rankas. Tik dabar, kai praėjo 7 metai, supratau, kodėl man jos nedėjo ant krūtinės iš karto. Matyt, nuo vaistų buvau gerokai apsvaigusi, ne visą eigą gerai prisimenu iki šiol. Žinau, kad mažajai buvo virkštelė apsivyniojusi kelis kartus aplink kaklą.

Na, o pats juokingiausias momentas buvo tas, kai mus jau norėjo į palatą vežti norėjo. Sesutė liepė lipti ant lovos su ratukais, aš bandau kelti kojas, o jų nejaučiu... Kojas matau, bet pakelti negaliu... Na, šiaip ne taip nukeliavom į palatą. Pirmą naktį likau viena su savo Saulyte ir klausėmės „Rafes" festivalio garsų bei uodėm pavasarinių žiedų kvapą.

Savo gimdymą pavadinčiau lengvu, jis truko 10 valandų.

Shutterstock nuotr.


Antroji mano princesė buvo pradėta „gaminti" po penkerių metų, visus metus teko stengtis, kol pagaliau pamačiau nėštumo teste dvi juosteles. Šis nėštumas buvo visai kitoks, lengvesnis, nes jau žinojau, ko negalima man valgyti, kad tik mažiau pykintų. Visai smagiai sau dirbau iki 30 savaitės, o paskui prasidėjo „smagumai": gausus prakaitavimas naktį, teko tirtis skydliaukę; beprotiškas niežėjimas (nėščiųjų cholestazė); streptokoko bakterija užaugo. Lauke buvo beprotiškas karštis, nuo kurio negelbėjo nei ventiliatorius, nei šalti kompresai ant kojų... Kojos atrodė kaip medinės kaladė. Kažkaip šiaip ne taip sulaukiau 40 savaitės, liko 5 dienos iki numatyto termino.

Vieną rytą pajutau, kad jau, prikėliau vyrą, sakydama, kad laikas važiuoti į ligoninę. „Ar spėsiu parūkyti?", - klausia jis. Ėmiau šypsotis, gi ne viskas čia taip greitai vyksta...

Pažadinom senelį, prisakėm, kad Saulytę į darželį nuvestų, jei mes nespėtume grįžti, aš kažkaip nelabai tikėjau, kad gimdyti važiuoju. Tačiau gydytojams pasirodyti norėjau, nerimavau dėl rasto streptokoko ir kitų panašių dalykų.

Kaip ir pirmą kartą, išsikvietėme taksi ir nuvažiavome į ligoninę. Ten gydytojo laukėm gerą pusvalandį, nes jis buvo operacinėje. Ateina daktaras, apžiūri, ir gimdymo veiklos nemato, pasiūlo eiti vaiko tonusų paklausyti. Man atsistojus taip susisuka galva, kad tenka įsikabinti į sieną, silpna kažko. Tonusai vaikučio buvo geri, tik mano aukštas spaudimas, tad pasiūlė atsigulti į stacionarą, kad mane pastebėtų, o vyrui liepia važiuoti namo.

Mano brangiausiasis nulekia namo, išgeria kavos ir nuveda dukrytę į darželį. Tuo tarpu mane paguldo, atneša valerijono ir liepia pailsėti. Prasideda sąrėmiai, dar nereguliarūs, kentėt galiu, tad ir kenčiu, o dar ir valgyt užsimanau. Skambinu vyrui ir prašau atvažiuoti, atvežti gimdymui suruoštą krepšį, ir pusryčių prašau.

Šį kartą viskas vyko tikrai greitai, užtrukau truputį daugiau kaip 3 valandas.2 vaikų mama Renata

Atrieda jis pas mane apie kokią 11 valandą, valgau sumuštinį, užeina sesutė paklausti, kaip jaučiuosi? Neblogai, sąrėmiai kas kokias 6-7 minutes. Tada ji liepia man nevalgyti, o ateiti į procedūrinį. Tokia alkana buvau, kad pabaigiau sumuštinius valgyti ir tik tada nuėjau. Apžiūrėjo ir rado 4-5 cm gimdos kaklelio atsidarymą. Susirenku daiktus ir po pusvalandžio aš jau gimdykloje.

Ten paaiškėja, kad jau 6 cm, suleidžia arklišką dozę penicilino, nuleidžia vandenis, įkalba pabandyti gimdyti be vaistų. Viskas vyksta žaibišku greičiu. Pasiūlo pašokinėti ant kamuolio, ištvėriau gal 20 minučių, nes sąrėmiai jau buvo kas 2-3 minutes. Ir vėl tas pats keistas jausmas... Paguldo ir sako stumti, kai norėsis. Man labiau norisi atsistoti ir šaukti: "Oho, kaip skauda".

Šį kartą iš vyro naudos buvo mažai, tik nuo karščio jis gelbėjo mane - su šlapiu audeklu kaktą drėkino. Antroji princesė 14:20 išvydo pasaulį, ir šį kartą iš karto man ant krūtinės buvo paguldyta. Akušerė sakė, kad man tik gimdyti ir gimdyti, esu sutverta gimdymui, nors man atrodė kitaip tuo metu.

Šį kartą viskas vyko tikrai greitai, užtrukau truputį daugiau kaip 3 valandas. Vyras juokavo, kad dar spėtų į darbą nueiti, o aš atsakiau, kad reikia džiaugtis atostogomis, kurios jau prasidėjo.

Dabar džiaugiuosi dviem savo princesėmis - Saule ir Luka.

Visoms linkiu tokių greitų gimdymų, po kurių pasimiršta visi nėštumo vargai ir gimdymo skausmai. Juk vaikai yra didžiausias mūsų turtas.

Renata

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis