Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Mano gimdymo istorija: euforiją staiga pakeitė baimė

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Karolinai.

Ši istorija skirta visoms moterims, kurios bijo vaikelio atėjimo į šį pasaulį.

Pati visai neseniai skaitydama gimdymo istorijas buvau krečiama šiurpo, gimdymas kėlė beprotišką baimę, tačiau šiandien ant rankų laikau savo stebuklą, kurio atėjimas tikrai nebuvo toks baisus, kaip tikėjausi.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Populiariausi ir keisčiausi 2013 - ųjų metų naujagimių vardai
Mirštančios mergaitės norą išpildė 10 000 žmonių

Vaikelio neplanavome, tačiau apie jo planus ateiti į pasaulį sužinojome anksti. Nėštumo testui parodžius teigiamą rezultatą, aplankė tikras jausmų sūkurys- džiaugsmas, šokas, nežinomybė, baimė, laukimas, šypseną keitė ašaros, ašaras- juokas. Viskas į savo vietas susidėliojo po ilgai laukto pirmojo vizito pas ginekologę 6 nėštumo savaitę. Išgirdus vaikelio širdies plakimą ir ekrane pamačius mažą kūnelį, visos kitos emocijos pasimiršo, liko tik neapsakomas džiaugsmas ir laukimas.

Nėštumas praėjo itin sklandžiai.

Tiesa, pirmus tris laukimo mėnesius lydėjo pykinimas. Deja, ne tik rytinis. Pykindavo, rodos, visada. Kartais apimdavo nerimas, iš kur vaikelis gaus reikalingų medžiagų, jei bet koks maistas skrandyje ilgai neužsibūdavo... Tačiau visas dvejones nuramindavo mėnesiniai vizitai pas ginekologę. Kiekvienas vizitas pakeldavo nuotaiką. Vyrą labiausiai džiugindavo ultragarsas, lydimas gydytojos komentarų, koks sveikas ir stiprus vaikelis gyvena po mano širdimi. Kaskart iš klinikos išeidavome su šypsena.

Praėjus pykinimams, laukimas buvo lengvas. Sužinojome, jog laukiamės mergytės. Pilvelis pradėjo akį džiuginti tik nuo 6 mėnesio, todėl kartais patys pamiršdavome, jog greitai namus aplankys naujas gyventojas. Vaikas dirbti netrukdė, todėl iki paskutinės dienos darbų nepamiršau.

Gimdyti turėjau gruodžio 3 dieną.

Suėjus terminui, stebuklo nesulaukėme. Gydytojai liepė kantriai laukti. Paskutinės savaitės slinko itin lėtai. Apžiūros dažnėjo, kantrybė seko. Tiek fiziškai, tiek morališkai darėsi vis sunkiau, norėjosi kuo greičiau prie krūtinės priglausti vaikelį.

Gruodžio 9 dieną gydytojai nutarė, kad gimdymą teks skatinti, nes vaikui pilve jau per mažai vietos. Gimdymo data numatyta 11 dieną. Nors skaičių magija netikiu, tačiau data 2013.12.11 gimti atrodė labai patraukti.

Gruodžio 9 - osios naktį pažadino nemalonūs pojūčiai. Kadangi nėštumas pirmas, nežinojau, ko laukti. Teko skaityti, kad turi nubėgti vandenys ar prasidėti itin stiprūs skausmai. Nei to, nei to nepajutau. Vyro žadinti nenorėjau, todėl patyliukais, maždaug apie valandą, skaičiavau minutes. Maniau, kad prasidėjo sąrėmiai. Skausmas nebuvo stiprus. Pilvo maudimas truko minutę ir kartojosi maždaug kas tris, keturias minutes.

Prisiminiau gydytojo rekomendaciją kažką pajutus kūlvirsčiais nesiversti į ligoninę. Visi daiktai jau senokai laukė prie durų, skausmas nebuvo labai stiprus, todėl jaučiausi ramiai. Kadangi ligoninės kvapas nedžiugino nuo vaikystės, norėjau kuo ilgiau išbūti namuose. Tiesa, lovoje gulėti nesinorėjo, kur kas lengviau būdavo atsistojus. Nors labai stengiausi patyliukais šmirinėti po namus, vyrą pažadinau. Mano ramybę trikdė didelės vyro akys. Jis nenorėjo nieko laukti, puolė skambinti gydytojui, kuris turėjo priimti gimdymą

9 valandą jau laukėme priimamajame. Apžiūros metu išgirdau, kad gimdos kaklelis atsivėręs jau 5 cm. Nemalonaus skausmo vis dar nejutau.

Personalas dirbo itin profesionaliai.

Pati nepajutau, kaip atsidūriau gimdykloje. Ten padariau didelę klaidą - gydytojui pasiūlius epidūrinę nejautrą, nemąsčiau nei minutės ir sutikau. Skausmo baimė nugalėjo. Epidūras suveikė labai gerai, tačiau kaklelio atsivėrimas pradėjo lėtėti. Nuskausminamuosius vaistus leido kartu su skatinamaisiais.

Tikrasis gimdymas prasidėjo maždaug 15 h. Pajutau pirmąjį skausmą. Atsivėrimas jau buvo 10 cm, norėjosi stumti. Pojūčiai tikrai nebuvo malonūs. Vyrą išvariau iš palatos. Jo buvimas šalia tikrai nepadėjo, skaudėjo, nervino bet koks jo prisilietimas. Skausmą pergyventi norėjau savyje, rėkti nesinorėjo. Užsimerkiau ir kentėjau. Gydytojams tai nepatiko. Jie stengėsi mane kalbinti, norėjo, kad bendrautume. Tačiau aš kontaktą palaikiau tik su akušere, kurios griežtai klausiau. Matyt tai padėjo, nes 16.45 ant krūtinės jau laikiau savo mergytę. Pagimdžius visi jausmai nurimo. Aplankė neapsakomas lengvumas supratus, kad didysis darbas jau pabaigtas. Personalas šypsojosi, nereikėjo nieko kirpti, niekas neplyšo, buvau giriama už drąsą ir stiprybę.

Aplankiusią euforiją netrukus pakeitė baimė.

Kraujavimas nesustojo. Šypsenos gydytojų veiduose dingo. Mano gyvybė, netekus daugiau nei litro kraujo, pakibo ant plauko. Vaizdai ėmė lietis, jaučiau tik adatų dūrius ir girdėjau balsus, prašančius neužsimerkti. Gyvenimas bėgo pro akis. Tuo metu galvojau tik apie savo vaikelį, mažą, bejėgį padarėlį, drąsiai prasiskynusį kelią į šį pasaulį. Tapimas motina pakeitė mano suvokimą apie gyvenimą. Gulėdama tarp dangaus ir žemės supratau, kad nuo šiol mano stiprybė bus mano dukra. Mažas angelėlis, tapęs didžiausia gyvenime kalėdine dovana.

Karolina

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?