Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

19 - metės gimdymo istorija: kova už gyvybę

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Monikai.

Pastojau būdama 19 metų.

Su draugu labai norėjom mažylio, todėl labai džiaugėmės, o kartu su mumis ir artimieji.

Pirmieji nėštumo mėnesiai buvo nuostabūs - jaučiausi gerai, galvojau, kad ir visas nėštumas praeis lengvai, ir aš pagimdysiu savo mažąjį berniuką. Bet... Viskas pasikeitė likus dviem mėnesiams iki gimdymo datos.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Tai, ką verta žinoti apie skaniuosius persimonus
Mano gimdymo istorija: kaip aš gimdžiau prieš 44 metus

Vieną naktį man sukilo temperatūra ir aukštas kraujo spaudimas. Kūną pradėjo purtyti tarsi traukuliai, sunku buvo net kalbėti, kažkiek maudė dešinį šoną. Paryčiais per pūgą išvažiavom į Telšių priimamąjį, ten tuoj pat nusiuntė į ginekologinį skyrių, paguldė, apžiūrėjo, pasiklausė vaiko širdelės. Mažylis pilvelyje jautėsi gerai, o man tas ir buvo svarbiausia.

Rytas ligoninėje. Mane vis dar krečia šaltis. Vaistų neduoda jokių, kol neatėjo konsultuojantis gydytojas. Jaučiausi siaubingai, nieko nenorėjau, nei valgyti. Seselės paėmė kraujo tyrimus, kol laukėm rezultatų, daktarė liepė gerti daug skysčių, tik tiek...

Vakarop man pasidarė dar blogiau, ėmiau kosėti, tarsi su tokiu dusuliu. Naktis buvo košmariška, miegojau pusiau sėdomis, nes atsigulus buvo sunku kvėpuoti. Ryte pasakiau apie tai gydytojai, ji pakvietė gydytoją iš kito skyriaus pasiklausyti plaučių. Toji pasakė, kad man bronchitas ir ėmė lašinti vaistų.

Nepasidarė geriau, tik blogiau - ėmiau dar labiau kosėti ir atsikosėdavau kraujais. Labai išsigandau, visos mintys sukosi tik apie vaiką - kaip jis? Apėmė panika. Temperatūra nekrito, visa degiau, jėgų neturėjau. Gydytoja,kuri pasirodė visai be užuojautos, tarsi jai į mane nusispjaut, išsiuntė persišviesti plaučių. Diagnozė - plaučių uždegimas! Tą patį vakarą, išsiuntė mane į reanimaciją, prijungė deguonies kaukę. Kvėpuoti tapo lengviau. Po vaikelio širdies pasiklausymo mane nuramino, kad jam viskas gerai.

Ryte budintis gydytojas pasakė, kad mane išveš arba į Kauną, arba į Klaipėdą, nes situacija kritiška.

Man nieko daug nepaaiškino, bet draugui pasakė, kad galim mirti abu su vaikučiu. Vežti rizikinga, bet jei neveš, bus dar blogiau. Ir štai aš jau greitosios pagalbos automobilyje, prijungta prie aparatų, važiuoju į Kauną. Įspėjo, kad laukia ilga ir sunki kelionė Telšiai - Kaunas, atsimenu, kaip lėkėm su garsiniu signalu, buvo baisu, bet turėjau išlikti rami. Labiausiai skaudėjo širdį dėl vaikučio, kad tik jam viskas būtų gerai.

Kaune mane paguldė į reanimaciją, pradėjo leisti antibiotikus, ir jau kitą dieną aš jaučiausi geriau. Jau ir be deguonies kaukės galėjau pakalbėti. Dar po dienos išvežė į intensyvios priežiūros palatą, vis dar buvau prijungta prie deguonies kaukės, leido vaistus. Vakare mane jau perkėlė į ginekologinį skyrių, apžiūrėjo mane, pasiklausė vaiko širdelės - mažyliui viskas gerai.

Prisipažinsiu, manęs neapleido mintis, kad ir vaikučiui ten baisu, jis viską jaučia, ką ir aš. Dar septynias dienas leido antibiotikus, o tada paleido namie. Čia irgi dar reikėjo jų gerti. Kai tik ateidavo gydytojas į palatą, klausiau, ar tai nepakenks mano mažyliui.Sakydavo, kad ne.

Po savaitės namuose vėl blogai - maudžia šoną, temperatūra aukšta... Vėl ligoninės - Telšiuose, po to - Klaipėdoje, o galiausiai vėl - Kaunas.

Sužinojau diagnozę - kraujo infekcija, kuriai įtakos turėjo inkstai. Kai buvau maža, mane operavo, įdėjo į inkstą stentą (jis padeda nutekėti šlapimui). Taigi, paskutinį savo nėštumo mėnesį praleidau Kaune, mane išgydė, bet namo nebepaleido, liepė laukti, kol mažylis ateis į pasaulį. Nes Telšiuose man gimdyti būtų rizikinga po tokių komplikacijų.

Sūnus gimė 4 dienom anksčiau planuotos datos - kovo 8 dieną, 12. 27. Erikas išvydo pasaulį po cezario pjūvio operacijos, kadangi pačiai pagimdyti nepavyko dėl siauro dubens.

Šia savo istorija noriu pasakyti, kad ir labai jaunoms mamoms gali kilti rimtų komplikacijų nėštumo metu, bet nereikia pasiduoti. Reikia kovoti už save ir tą mažą stebuklėlį, kurį nešiojame po širdimi.

Monika

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?