Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaip aš gimdžiau prieš 44 metus skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Sofijai.

Tai buvo prieš gerus 44 metus.

Tada dar nebuvo girdėti apie nejautrą gimdant, nebuvo nėštumo testų ir ne visi žinojo, kad prieš gimdymą reikia atsidėkoti už pagalbą gimdant. Po vestuvių su vyru nutarėme neskubėti. Jis tada mokėsi, bet po poros metų nutarėme, kad jau laikas laukti savo atžalos.

Tačiau pastoti, kada nori, pasirodo ne taip jau paprasta. Praėjo net visi metai, o aš nepastojau. Rimtai sunerimau, juk nemažai yra bevaikių šeimų, o taip abiem norėjosi turėti savo. Nubėgau pas gydytoją, ji, patikrinusi mane, atsainiai drėbtelėjo: „turėtum pastoti, reikia patikrinti, gal vyras nevaisingas". Taip tai taip, bet kaip vyrą priprašyti pasitikrinti?

TAIP PAT SKAITYKITE:
Įvardintas optimalus laiko skirtumas tarp dviejų gimdymų
Tai, ko nežinojome apie skaniuosius persimonus +3 receptai

Jau tikrai pradėjau nerimauti, tik vieną kartą kažko pradėjo skaudėti strėnas, po to labai norėjosi pieno su uogiene, net naktį pasibudusi bėgdavau ieškoti kokios nors uogienės ir užsigerti pienu. Netrukus prasidėjo rytiniai pykinimai, ir mama nustatė, kad aš tikriausiai nėščia. Na, savijauta iš vienos pusės nelabai maloni, bet neapsakytas džiaugsmas, kad pagaliau aš nėščia.

Nėštumo laikotarpis buvo su ivairiais kaprizais: tai viename kambaryje labai dvokia, bet kiti nieko neužuodžia, tai naminės dešros neteko savo kvapo ir skonio, tai skaniai pavalgyti galėjau tik miestelio valgykloje.

Taip atėjo lauktasis priešgimdyvinis laikotarpis.

Iki numatyto gimdymo liko pora dienų ir man pasirodė kraujingų išskyrų bei neaiškūs pilvo skausmai, kurie kas kažkiek laiko kartojosi. Nutarėm nieko nelaukti, o kviesti greitąją. Miestelis už 30 km, kol atvažiavo greitoji jau buvo 12 val nakties. Vyras palydėjo mane iki gimdymo skyriaus, o ten mane įsileidę jam prieš nosį užtrenkė duris. Tada vyrai nedalyvaudavo gimdyme ir lankytojai nebuvo įleidžiami, tik per langą galėdavo pažiūrėti, kurioje palatoje žmonos guli.

Aš likau priimamajame su baime, kas bus, jei manęs nepaguldys, kaip naktį aš pasieksiu namus?.. Tačiau manęs nebeišleido. Atliko visus guldymo formalumus ir nuvedė į priešgimdyvinę palatą.

Ten radau gulinčią savo buvusią kaimynę. Palatoje jau neteko užmigti. Pradėjo man skausmai stiprėti, o palatos kaimynė vis iššokdavo iš lovos ir atsiklaupusi ant kelių remdavosi į mano lovą (ji buvo aukštesnė, negu jos). Taip abi sulaukėme aušros. Patikrina mane, kaklelis visai mažai prasivėręs. kaimynei leidžia skatinančius vaistus, man nieko.

3 val dienos kaimynė pagimdo sūnelį, o aš toliau stumiu, bet be jokių rezultatų. Sąrėmiai susilieja į vieną ištisinį skausmą. Nuveda ant gimdymo stalo, bet ir ten nieko nepavyksta. Liepia pavaikščioti, o aš tiesiog nepastoviu, krintu.

Taip ateina 18 valanda, jau ir visas personalas sukruto apie mane, dūsta vaikas, ką daryti? Pajungia lašelinę, pajungia deguonį, permontuoja gimdymo stalą cezario pjūviui, apauna kažkokiom kojinėm ir paskambina gydytojai, bet prieš jai ateinant, akušerė pasiūlo dar kartą pabandyti pačiai gimdyti. Kažkur kerpa ir davusi komandą stumti, visa jėga mane užgula. O, stebukle, išgirstu sodrų vaikelio verksmą. Tais laikais neguldydavo iš karto ant krūtinės, su vaikeliu leido susipažinti gal po 12 val.

Jį nunešė ant kito stalo, pasveria - 4,4 kg ir 54 cm.

Sūnus tuoj išnešamas į vaikų palatą, tik spėju pamatyti, kad jis ne rausvas, kaip naujagimiai, o įdegusio tėvo spalvos su gelsvai melsvu atspalviu ir ilgais juodais plaukais.

Mane ima tiesiog minkyti kaip tešlos gabalą. Pasirodo,kad neatsiskyrė placenta. Mano laimei, jau tada placentą šalindavo su narkoze. Narkozės kaukė nemaloni, nesinori kvėpuoti, bet ką darysi, užmiegu ir nejaučiu, kas su manimi daroma, nors palatos moterys sakė, kad šaukiau trūkčiojančiu balsu.

Pasibudus po narkozės po kiek laiko viską skaudėjo, skausmą malšino džiaugsmas, kad sūnelis sveikas, ir aš gyva. Atsigulus į palatą po visų bėdų, kas tik mane pamato, stebisi, kaip aš taip sunkiai gimdžiau, o man nuostabu, iš kur jie žino, negi man ant kaktos parašyta, kaip aš gimdžiau. Vis dėl to buvo parašyta ant kaktos!

Kai pasižiūrėjau į veidrodį, pamačiau, kad mano akių baltymai pasruvę krauju ir veidas išvagotas plonų kraujagyslių, kokių niekada nebuvau mačiusi.

Per tą laiką, kol gulėjau ligoninėje, tada laikydavo 10 ar 14 dienų po gimdymo, džiaugiausi sūnumi ir praėjo pyktis ant vyro. Mat prieš gimdymą vyras padejavo, kur jis gaus vaikui vežimėlį. Tada man buvo pikta, nes žinojau, kad gimdymas - tai skausmingas procesas, kartais pavojingas gyvybei, o jis čia mat dar dejuoja dėl kažkokio vežimėlio...

Tačiau pasirodė, kad ne taip paprasta jį gauti. Aš, nors sunkiai, bet vaikelį pagimdžiau, o kur gauti vežimėlį? Vyras apsuko Kauną, Vilnių, Šiaulius, o vežimėlio niekur nėra, bet per tą laiką kažkokiame miestelyje pavyko gauti ir jį. Tiesa, vežimėlis daugiau tiko mergaitei, nes buvo raudonos spalvos, bet vis vien jau turėjome kur guldyti mažylį.

Sofija

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?