Skaitytojos istorija: vos nenumarinta užsienyje, gimdyti grįžau į Lietuvą

Mums parašiusios Agnės istorija labai ypatinga: nėštumo pradžia buvo vienoje šalyje, tačiau nusivylusi jos medicina, moteris gimdyti vyko į gimtinę. Moters sveikatai ir gyvybei buvo kilusi tikrai rimta grėsmė. Tačiau apie viską nuo pradžių pasakoja pati Agnė.

Lapkričio pabaigoje nėštumo testas pradžiugino mus abu.

Užsiregistravome pas GP (bendrosios praktikos gydytoją), kad patvirtintų šią džiugią naujieną.

Jau pirmasis apsilankymas, švelniai tariant, sugadino nuotaiką. Gydytojas, sužinojęs priežastį kodėl atvykome, vietoj įprasto 10 minučių, kurias skiria kiekvienam pacientui, sugaišo visas 5 minutes, pranešdamas, jog čia, Jungtinėje Karalystėje, kas antras nėštumas baigiasi persileidimu, todėl nieks nieko netvirtina, nežiūri, kol nepraeina 12 savaičių nuo galimo (taip buvo įvardintas mūsų 7 savaičių nėštumas) nėštumo, todėl pasiūlė apsilankyti po mėnesio.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką daryti, kad atvestas į vaikų darželį vaikas neverktų
Slapta kamera nufilmavo baisų auklėtojų elgesį darželyje

Po savaitės prasidėjo nepakeliami skausmai, spazmai pilvo srityje, raičiausi pamėlusiu veidu, prasidėjo migrena. Vyras iškvietė taksi ir nuvykome į Whitechapel ligoninę. Žinoma, priėmimo skyriuje nėra skubių atvejų, visi pastatomi į bendrą eilę.

Pralaukus apie porą valandų, pagaliau atliko kraujo ir šlapimo tyrimus, atėjęs personalas patvirtino, jog rezultatai teberodo, jog laukiuosi. Taip pat ruošėsi suleisti vaistų. Su vyru paklausėme kas per vaistai, atsakė, jog morfijus (!) skausmui malšinti.

Maniau, jog nuo skausmo anglų kalba sušlubavo, todėl dar kartą paklausiau, ar morfijus yra tas pats, apie ką aš galvoju, gal ne taip supratau? "Nesijaudink, čia maža dozė, 0,25 mg, o vaisius apsaugotas įsčiose", - atsakė man. Su vyru paklaikusiomis akimis žvelgėme į medikus, nejau jie nesuvokia kokia nepataisoma žala vaisiui gali būti padaryta 8 nėštumo savaitę, kai vystymasis tik prasidėjęs...

Griežtai atsisakiau, o jie primygtinai siūlė vis tiek suleisti tokį kokteilį.

Tik dėl mano vyro atkaklumo pavyko išsireikalauti, kad atliktų echoskopą ir patvirtintų, jog nevyksta persileidimas, o su skausmu aš pati kaip nors susigyvensiu, ištversiu, kad tik vaikeliui būtų viskas gerai.

Kol suorganizavo echoskopo aparatą, atėjo seselė, kuri taip pat laukėsi jau 20 savaitę ir rankoje laikė paracetamolio dvi tabletes, įkalbinėdama išgerti nuo skausmo, sakydama, jog ji praktiškai kasdien tą daro, nes kitaip negalėtų dirbt, dar pasakojo, kad duoda savo vaikams. Man atsisakius, ji stovėjo ir nėjo iš palatos, toliau įkalbinėjo. Kol neapsikentus paėmiau tas tabletes. Ji palaukė dar porą minučių, pašnekino mane, vyrą ir išėjo. Tuo metu išspjoviau tabletes. Man, nebaigusiai medicinos, paracetamolio tabletės atrodė mažiausiai tinkamos.

Po mėnesio vizito metu užvedė nėščiosios knygą, kuri yra anketinio pobūdžio. Skiltyje "Svarbu", teko gydytojui rašyti visą informaciją apie mano turimą alergiją gyvulinės kilmės baltymams, penicilinui, medui, riešutams. Aiškiai nurodėme apie rimtą padėtį įvykstant alerginei reakcijai,- staigų spaudimo kritimą ir komą.

Bandėme konsultuotis dėl specialios mitybos, nes esant šiai alergijai neštumo metu tapau vegetare, rūpėjo kaip išnešioti vaikelį, kad užtektų visų reikiamų medžiagų stiprėti ir augti... Nepasakyčiau, jog bandymas pavyko: gydytojas tiesiog iš Google atspausdino bendrą informaciją apie mitybą neštumo metu, kuri man visiškai netiko, nes nurodyta vartoti pieno produktus, mėsą, riešutus ir t.t. Kaip žinia, juose daugybė baltymų, kas sukeltų man alerginę reakciją.

Kadangi iki 20 savaitės nuolat pykino, vėmiau, buvau labai nusilpus.

Vieną dieną buvo paskirtas kraujo tyrimas. Tiesa, kraujo ėmimo kiekis labai skiriasi nuo to kiekio, kokį nėščiosioms ima Lietuvoje: paėmė 5 buteliukus kraujo, kas tolygu 125 ml! Teko skambinti vyrui, kad ateitų parsivest iš gydytojo, nes sukosi galva, buvo silpna, maniau nualpsiu.

Tuo viskas nesibaigė. Tą pačią dieną vykau į ligoninę, nes buvo paskirtas tyrimas dėl Dauno sindromo. Lietuvoje už šį tyrimą reikia mokėti, o Anglijoje jis kone privalomas. Paaiškėjo, kad vėl norės imti kraujo.

Gydytojus informavau, kad ryte paimtas didelis kiekis kraujo ir vis tiek iš Bendrosios praktikos poliklinikos (GP) siųs kraują į laboratoriją, esančią toje pačioje Whitechapel ligoninėje, kurioje tuo metu buvau, todėl užtektų paskambinti ir parašyti, kad tuo pačiu atliktų ir minėtą tyrimą. Seselė paaiškino, kad jai reikia "šviežio" (fresh blood) kraujo, kurį taip pat siųs į laboratoriją ir tik vėliau atliks tyrimą. Man paklausus, ar prieš 4 valandas imtas kraujas nėra "šviežias", ji susierzino.

Atsisakiau tyrimo, kadangi atvykau viena į ligoninę ir nenorėjau rizikuoti, kad vėl būtų silpna, o galiausiai neštumo metu reikia vengti duoti kraujo, o man tą dieną būtų du kart ėmę po 125ml! Mane išvadino neatsakinga, liepė pasirašyti formą, kurioje pati atsakau, jei kas bus ne taip mano vaisiui. Kokia kvaila formuluotė!!! Kas dar, jei ne aš, atsakyčiau? Bene, medicinos personalas!

Kadangi mano kraujo grupė 4 neigiama, o vyro 2 teigiama, man reikėjo suleisti antikūnių. Nuvykus į ligoninę dar kartą informavau, kad esu alergiška baltymams, o antikūniai yra žmogaus baltymas, klausiau, ar neįvyks alerginė reakcija. Man buvo atsakyta. kad nesijaudinčiau, viskas bus gerai. Jų įprasta frazė "don't worry" kėlė susierzinimą, juk galiu mirti! Po ilgos diskusijos mano ir vyro iniciatyva, buvo paskirtas laikas atvykti po savaitės, o per tą laiką jie pasitars su Alergijų klinikos specialistais.

Praslinko savaitė. Mes ir vėl toje pačioje ligoninėje. Mums buvo paaiškinta, kad jų kolegos patarė suleisti man antialerginių, kaip prevenciją galimai alergijai, vaistų, dirbtinai sukeliančių spaudimą, ir tuomet tik antikūnių.

Paprašėme, kad duotų susipažinti su atsiųsta informacija.

Gydytoja susinervino, galiausiai padavė į rankas lapą. Pradėjome skaityti, o ten parašyta: „Rekomenduojame suleisti antialerginių, kurių sudėtyje yra karvės pieno, penicilino (Hydrocortisone 100 mg) ir spaudimą keliančius vaistus (Chlorphenaramine 4mg)".

Buvome šokiruoti - tokia jų prevencija man sukels tiesioginę alerginę reakciją, kadangi tame medikamentų kokteilyje, jų sudėtyje, yra tos medžiagos, kurioms esu alergiška! Mes atsisakėme ir norėjome išeiti, bet gydytoja pakvietė dar vieną specialistą, kuriam atėjus, abu darė spaudimą, kad kuo greičiau man suleistų tai, kas nurodyta (galbūt jie gauna bonusus, ar ką už sukeltas komas?). Gydytoja kaip prisukta kartojo: mums reikia laikytis instrukcijos.

Po ilgo pokalbio, mes atsakėme, kad norime pasitarti su specialistais iš Lietuvos. Paskyrė dar vieną vizitą po savaitės. Tik išėję iš kabineto puolėme ieškoti informacijos Google. Vien įvedus minėtų medikamentų pavadinimus į Google, apstu informacijos, kad nėščiosioms apskritai draudžiama leisti šiuos vaistus, o šalutinis poveikis - vaisiaus regos sutrikimai, aklumas.

Paskambinę į Lietuvą ir paaiškinę situaciją bei išvardinę vaistus, apie kuriuos eina kalba, gydytojai patarė atsisakyti, kadangi man dirbtinai sukels alergiją, iš jos seks koma, o tuomet priešlaikinis gimdymas ir nežinia, kurį gelbėtų: kūdikį ar mane.

Tai buvo paskutinis įvykis, privertęs galutinai apsispręsti grįžti į Lietuvą gimdyti, ką ir padarėme. Lankiausi P. Mažylio gimdymo namuose, Kaune, ten ir gimė mūsų sūnelis.

Šiuos gimdymo namus pasirinkome neatsitiktinai: būtent čia, pirmą kartą Lietuvoje, buvo priimtas gimdymas vandenyje. Kadangi toks gimdymo būdas man atrodė labiausiai tinkamas, taip ir buvom sutarę gimdyti.

Liepos 15 d. ryte nuvykome į gimdymo namus, kadangi buvo reguliarūs sąrėmiai.

Atlikus apžiūrą paaiškėjo, gimdymo veikla sustojo. Skatinti nenorėjome, dar turėjome laiko iki numatyto termino, be to, norėjau gimdyti natūraliai. Ryte perkėlė į palatą stebėjimui. Taip prabuvome iki 17 dienos pietų, todėl pasiprašėme namo. Grįžome, vakare nuvykome į 9 fortą pasivaikščioti. 18 dienos ankstyvą rytą, sąrėmiai suaktyvėjo, netrukus nubėgo ir vaisiaus vandenys. Dar kartą išvykome ryte į P. Mažylio gimdymo namus. Šįkart jau tikrai "pirkti" leliuko.

Nuo pat pradžių, kai sužinojome, jog laukiamės, su vyru kalbėdavome, diskutuodavome apie nėštumą, gimdymą ir pan. Nors pradžia nebuvo lengva, teko daug vemti, jausti galvos skausmus, spazmus pilvo srityje, tačiau su vyru laikėmės nerašytos taisyklės, t.y. nevartoti nuskausminamųjų medikamentų.

Kai užeidavo galvos skausmo priepuoliai ankstyvojo nėštumo metu, praktiškai iki 20 savaitės, vyras atnešdavo šaltus kompresus, kantriai laikydavo ant kaktos, dažnai glostydamas ranką, sakydamas, kad labai myli...

Tuos begalę kartų, kai pykindavo vien nuo maisto kvapo ar minties, vyras visada būdavo šalia, atnešdavo vandens, darydavo arbatas. Kai galvodavau, kad jau daugiau nebeištversiu, pamatydavau jo rūpestingas akis, ne kartą yra sakęs, kad jei tik galėtų susikeisti vietomis su manimi...Tie žodžiai, rūpestingumas padėdavo pasijausti geriau.

Nusprendėme gimdyti vandenyje.

Nepasakyčiau, jog tai buvo spontaniškas sprendimas: mes domėjomės įvairiomis temomis, peržiūrėjome filmuotų medžiagų, kiek straipsnių perskaityta... Kai vėliau, 20-27 nėštumo savaitę pradėjo varginti nugaros skausmai, vyras nuolat buvo šalia, jaučiau begalinę paramą, rūpestingai masažuodavo nugarą, nešdavo šaltus kompresus, padėdavo nueiti į dušą paryčiais, pastovėti po tekančiu vandeniu. Tada ir pajutau, jog vanduo ramina, padeda atsipalaiduoti, atsiriboti nuo skausmo.

Nuo 31 savaitės pradėjau lankyti nėščiųjų baseiną, kuriame atlikome įvairius pratimus po vandeniu, po mankštos pusvalandį vykdavo atsipalaidavimas vandens srovėse.

Gydytojas pranešė, jog galime keltis į vonią. Galiu patikinti, jog vanduo tikrai veikia raminančiai ir atpalaiduoja sąrėmių metu.

Esu visiška natūralistė, todėl gimdyti buvau nutarusi natūraliai. Paskaitėlėse neklausydavau apie cezarį ir epidūrą, buvau įsitikinus, jog man to neprireiks.

Tačiau...

Vyras gimdykloje buvo kartu, kai užeidavo sąrėmis, paspausdavo mygtuką, kad įsijungtų srovės, kurios malšino patiriamą diskomfortą. Nuolat kalbino, glostė galvą, pilvą, nepaleido rankos. Būdavo ir labai skausmingų sąrėmių, kai sakydavau, kad jau nebeištversiu, vyras po gimdymo minėjo, jog siūlė net epidūrą, tačiau aš to momento nepamenu. Taip kartu ištvėrėme iki pilno kaklelio atsidarymo. Paskutinė valanda buvo kančia: nuolat kartodavau per sąrėmį žodį "žemai, žemai", turėjau omeny, kad skauda apačioje, tarp sąrėmių tarsi atsijungdavau: vyrui beliko stebėti, ar tebekvėpuoju.

Gydytojai ir akušerė vis klausdavo ar nesinori stumti, kai pabandžiau, supratau, jog nieks nebejuda... Iš vandens persikėlėme ant gimdymo stalo. Gydytojas sąrėmių metu apžiūrėjo ir konstatavo, jog vaikelis nesulenkęs galvytes, tiesiog įstrigo gimdymo takuose. Tepasakė, jog buvau ištverminga ir stipri, tačiau to numatyti neįmanoma, todėl teks operuoti.

Labai nusivyliau, jausmų sumaištis su skausmo prieskoniu aptemdė protą... Vyr. gydytojas nusprendė dar pasikviesti kolegę, kad ši apžiūrėtų. Ji patvirtino tą patį, bandė ranka pakreipti vaikelį, tačiau pastangos buvo bevaisės.

Dar leido pusvalandį pabandyti, gal pasikeis kas, tačiau pusvalandžio neprireikė: vaikelio toniukai pradėjo kristi, kadangi buvome pavargę abu; aš bandydama jam pagelbėt ateit į šį pasaulį, o jis nuo visų pastangų, stengiantis prasibrauti gimdymo takais...

Taip staiga atsidūriau operacinėje, pamenu tik vyro akis, kupinas nerimo... Kadangi esu alergiška ne tik baltymams, bet ir kai kuriems medikamentams, vyras jaudinosi, ėjo iš proto, kad tik neįvyktų komplikacijos ar alerginė reakcija.

Taip, apie ką visiškai nesidomėjau paskaitėlių metu, ką praleisdavau knygose, tiesiog ignoruodavau, maniau, man to niekad neprireiks, tačiau "paragavau" ir spinalinės nejautros, ir cezario skonius.

Taigi, liepos 18 dieną, 16:02, išgirdau verksmą, bylojantį, jog vaikeliukas, saugiai 9 mėnesius gyvenęs pilvuky, jau yra čia! Pamačiau tamsius plaukučius ir ilgas kojytes... Kol vaikų pediatras apžiūrėjo vaikelį, mane baigė operuoti. Pranešė, jog sveikas berniukas, 53 cm ir 3192 g, gavęs 9-10 balų pagal Apgar skalę.

Mažąjį man tik priglaudė prie veido, tai buvo pirmasis mūsų kontaktas, tačiau nepamirštamas jausmas, koks jis šiltas, švelnus ir MANO vaikelis! Tuomet mažasis iškeliavo pas tėvelį į palatą ir prabuvo kurį laiką jam ant krūtinės, tyrinėjo vienas kitą plačiai atmerkę akis.

Kadangi sūnelio kaip ir vyro kraujo grupė teigiama, o manoji neigiama, gydytojai svarstė, ką daryti dėl antikūnių. Esame be galo dėkingi P. Mažylio gimdymo namų visam personalui, kurie nuoširdžiai rūpinosi mumis ir mažyliu, ypač dėkojame vyr. gydytojui E. Valasevičiui, kuris atsakingai ėmė tartis su kolegomis alergologais iš Kauno klinikų, taip pat sudaręs gydytojų konsiliumą priėjo prie išvados, jog tai per didelis pavojus mano gyvybei, sarkastiškai tariant, jei man ketinama leisti antikūnius, tuomet iš kart tą daryti reiktų reanimacijoj, kad galėtų bandyt reanimuoti.

Nuoširdžiai patariu visoms, būsimoms mamoms, gyvenančioms svetur, jei yra galimybė, grįžkite į Lietuvą gimdyti!

Mano atveju, jei nebūtume grįžę į Lietuvą, šiai dienai, vyras būtų netekęs žmonos ir (arba) kūdikio. Tokia mūsų praktika lyginant medicinos paslaugas teikiančias dvejose šalyse.

p.s. Kai pirksime sesytę ar berniuką, gal tuomet pavyks pagimdyti natūraliai ir lengvai, su šypsena.

Agnė

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis