Mano gimdymo istorija: siurprizas, pikta valytoja ir operacija

Violeta iki pusės nėštumo manė, kad nešioja vieną vaikutį, bet, pasirodo, ji klydo... Apie dvynių nėštumo ir gimdymo ypatumus - iš pirmų lūpų.

Vaikelio labai laukėme.

Planavome su vyru, įsivaizdavome, koks jis bus. Patyliukais svajojome apie dukrytę. Testą dariausi kone kasdien, su nekantrumu laukdama dviejų juostelių.

Pagaliau! Yra! Pas vyrą bėgau kaip ant sparnų. Džiaugėmės abu labai, iškart užsirašiau pas ginekologę. Po savaitės apsilankėme, viskas gerai, mažiukas gimdoj auga.

Pirmi trys mėnesiai buvo pragaras: bloga, pykina, vemiu rytais.

O tuo metu ir mūsų vestuvės suplanuotos - pasiruošimo buvo nemažai. Per antrą vizitą pas gydytoją gaunu siuntimą į ligoninę dėl toksikozės, nes labai sublogau, o valgyt išvis nieko negalėjau...

TAIP PAT SKAITYKITE:
Bręsta skandalas karališkoje šeimoje: ar prireiks karališkajam kūdikiui DNR testo?

Treneris griauna mitus apie sportą ir lieknėjimą po gimdymo

Atšventėm vestuves. Pilvuko net nesimatė, o jau įsibėgėjo 16 savaitė.

Iškart po vestuvių nuvažiavome pasitikrinti pas genetikus. Buvo įdomu, gal paaiškės lytis, ar bus mūsų išsvajota mergytė. Kaip dabar menu, žiūri gydytojas į ekraną, sako: „viena galva, štai kita... Sveikinu - Jūs turėsite dvynukus".

O, ne! Negalėjome patikėti! Identiški dvyniai, viena placenta... Verkiau, aišku. Buvo ir šokas, ir džiaugsmo ašaros. Išėjome tylėdami iš kabineto. Artimieji irgi negalėjo patikėti - mama, vyro tėvai...

Štai kodėl aš taip kankinausi ir blogavau pirmus mėnesius!

Nėštumas buvo gana sunkus, daug streso. Kadangi mažylės buvo vienoje placentoje, reikėjo nuolat tikrintis, kas dvi savaites echoskopija.

Kodėl? Nes bet kada galėjo susipainioti virkštelės, bet kada galėjo abu žūti pilvuke, o aš to net nepajausčiau. Kiekviena vakarą meldžiausi, kad tik viskas būtų gerai, kad vaikučiai draugautų pilvuke, dalintųsi maisteliu.

Sulaukiau 26 savaičių nėštumo. Ultragarso metu pavyko pamatyti vieną mergytę, vadinasi, antroji ir mergaitė, nes juk identiški dvyniai, vienoje placentoje. Valiooo. Su vyru skraidėm iš laimės. Viena - planuota, kita - siurprizas.

Su Dievo pagalba išnešiojau iki 32 savaičių.

Pagal gydytojų nurodymus, tada ir buvo suplanuotas cezario pjūvis. Atvykau su vyru į ligoninę, tikėdama, kad greitai išvysiu savo kruopas...

Gimdymas buvo suplanuotas 7 vasario, o ligoninėje jau gulėjau nuo 5 dienos. Po gydytojų apžiūros nusprendžia, kad pavojaus mergaitėms dar nėra, ir joms mano pilvuke geriau, negu būtų inkubatoriuje.

Nusiteikiau, kad pagulėsiu savaitę. Palatoje gulėjome po penkias. Vis mačiau, kaip pagimdo tai viena, tai kita. Ko tik neprisižiūrėjau... O taip norėjosi ramybės, pabūti vienai su vyru...

Vaikučius stebėjo rytą, vakarą: klausė širdelės dūžių, aš skaičiavau judesius. Viskas ėjosi tikrai neblogai, mažylės dar priaugo svorio. Nors, aišku, buvo dar mažutės, apie 1700g.

Galų gale neištvėriau aš to šurmulio, tų besikeičiančių moterų... Išsiprašiau mokamos palatos, pagaliau miegosiu ramiai, ir niekas netrukdys.

Mėgavausi vienatve, čia ir vyras kartu nakvojo su manim. Super. Apsidžiaugiau, kad tokiom sąlygom dar savaitę vieną, kitą galiu ištempti, juk kuo ilgiau pilvuke, tuo geriau mergytėm.

Kitą rytą buvo toks nutikimas: nueinu į dušą, norėjau išsimaudyti prieš apžiūrą. Maudausi sau ramiai ir girdžiu rėkiant: „panele, ką jūs darote, užpylėte visą koridorių". Išsigandusi išeinu ir klausau valytojos priekaištų, kad esu kalta ir dabar turiu viską išvalyti. Puolu į ašaras, tikrai verkiau pasikūkčiodama... Juk nekalta aš, kad dušo kabinos neapgalvotos - nėra pertvarų ir užsikimšusi kanalizacija.

Kažkaip nusiraminau, nuėjau į patikrinimą.

Išklausiau, kaip plaka mažylių širdelės ir net nekreipiau dėmesio, kad maudžia pilvą. Grįžusi į palatą jaučiu, kad maudžia vis stipriau, kviečiu akušerę, kad paklausčiau, ar tai sąrėmiai. Liepė skaičiuoti, kas kiek laiko skauda. Pradėjau panikuoti, kad gimdau, kviečiau vyrą, kad tuoj gimdysiu.

Sulaukiau gydytojo, apžiūrėjo mane ir pasakė, kad iki vakaro susitiksiu su mergaitėmis. Gimdos kaklelis jau prasivėręs 4 cm.

13 vasario. Toks mistinis skaičius, bet niekur nepabėgsiu, reikia džiaugtis, kad tuoj pasimatysiu su dukrytėmis.

Sulaukiau vyro, jau ir lašelinę pastatė. Kažkaip labai ramiai jaučiausi, palyginus su baisiu rytu ir pikta valytoja. Na, bet gal jei ne ji, dar negimdyčiau.

Užmigau prieš operaciją.

Vyras juokėsi iš manęs, kad labai rami esu: sąrėmiai skausmingi, o aš miegu. Išvežė į operacinę. Jaudinausi, bet stengiausi to nerodyti. Operavo du vyrai. Per vidurį pilvo buvo pastatyta širma, viską girdėjau, kas buvo kalbama, buvau sąmoninga, tik nejaučiau apatinės kūno dalies.

Girdžiu tik kažką sakant: „jau". Ištraukia vieną mažylę, toks gražus verksmas „kva, kva". Kitą mažylę traukė gana sunkiai. „Dieve, padėk", - meldžiausi... Mergaitės gimė dviejų minučių skirtumu:  18.10 ir 18.12.

Parodė man jas jau suvyniotas, matėsi tik mažučiai veidukai. Abi po 1800 g ir 39 cm.

Susiuvo mane greitai, dar valandą gulėjau pooperacinėje palatoje, pamenu, labai šaltis krėtė.

Po valandos jau keliavau į palatą, nekantravau pamatyti mergaites. Vyras vis nubėgdavo, pafilmuodavo ir atnešdavo man parodyti. Gulėjo jos reanimacijoje, viena mažylė sunkiai kvėpavo. Džiugino tai, kad gulėjo net ne inkubatoriuje, o šildomoje lovytėje.

Po paros, nors ir sunkiai, jau keliavau pas savo mergaites. 


Apie tai, kad po širdimi nešioja dvi dukrytes, Violeta nežinojo beveik iki vidurio nėštumo. Asmeninio archyvo nuotr.

Dar tris savaites praleidome Santariškėse, kol mažytės išmoko valgyti.

Taip ir sulaukėme dviejų siurprizų, kuriuos pavadinome Emilija ir Maja.

Violeta

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis