Mano gimdymo istorija: du greičio rekordai

Sigita abu savo gimdymus vadina neįtikėtinai lengvais ir rekordiškai greitais. Ar iš tiesų taip ir buvo?

Pirmoji istorija

Nuo 16 - os savaitės žinojau, kad laukiuosi berniuko. Neštumas buvo pakankamai ramus ir sklandus, tačiau gimdymo bijojau (kas jo nebijo?). Nuo 36 nėštumo savaitės pas gydytoją pradėjau lankytis kiekvieną pirmadienį.  39 savaitę , pamenu, naktį buvau prabudusi nuo įtartinų pilvo skausmų, tačiau, pabandžius skaičiuoti jų reguliarumą, užmigau su laikrodžiu rankoje. Tikriausiai nelabai ir skaudėjo...

TAIP PAT SKAITYKITE:
Horoskopas mamai ir tėčiui: kokie esate tėvai?
Kokios žinomos mamos pirmą vaiką gimdė sulaukusios 40 ir daugiau?

Kitą dieną kaip tik turėjo būti eilinė patikra. Buvo lygiai 39 savaitės. Būdama tikra, kad požymių apie artėjantį gimdymą nėra, automobiliu išvykau į polikliniką. Čia buvo daug žmonių, vyko remonto darbai, tad palūkėti eilėje teko ilgai. Prasėdėjus 2 valandas laukiamajame, net suėmė miegas. 12 val. dienos gydytoja pagaliau mane priėmė. Patikrinimo metu ji keistai paklausė, ar nejutau sąrėmių? Atsakiau, kad ne. Na, gal šiek tiek.

Tuomet ji pakviečia sesutę Zitą (šito vardo tikrai nepamiršiu) ir liepia skubiai paruošti gimdyklą. Aš stoviu su rankinuku rankoje. Lagaminas su visais būtiniausiais daiktas namie. Vyras susirinkime ir nekelia ragelio... Parašau jam SMS, kad kuo greičiau paskambintų. Ateina sesutė Zita ir klausia, kuri čia gimdo. Pasakau, kad tikriausiai aš...

Apima panika. Lydėdama į gimdyklą, gydytoja užsimena, kad nuskausminti jau per vėlu. Man pakerta kojas.

13.00 guliu ant gimdymo stalo. Prakerpa vaisiaus vandenis. Krečia nežmoniškas drebulys. 13.30 pagaliau atvyksta vyras ir mano lagaminas, kuriame yra šiltos kojinės....  Juokaujame, kad nakčiai šiltas kojines tikrai teks ištraukti.  14:00 nebejuokaujame, o skaičiuojame sąrėmius kartu. 14:30 neberūpi nei vyras, nei lagamine esančios kojinės. 15:19 pasaulį išvysta sūnus!

Antroji istorija

Ji buvo lygiai po 2 metų. Turėdama kiek kitokią patirtį, kad gimdymas gali trukti neįtikėtinai trumpai, pradėjau baimintis, kad nuvažiuoti  į ligoninę pati galiu ir nespėti. Nutariau nerizikuoti.

Stengiausi kuo mažiau važinėti automobiliu, nors lagaminą į bagažinę įsidėjau  dar 32 -ą nėštumo savaitę. Atidžiai stebėjau save. Sekiau kiekvieną nugaros ar šono dilgterėjimą. Buvau tikra dėl vieno: patirti tokio streso nebenoriu, noriu gimdyti ramiai ir atsipalaidavusi. Nežmoniško skausmo (nors ir trumpalaikio) pojūtis dar nebuvo pamirštas, tad su gydytoja iš anksto tariausi dėl nuskausminimo galimybės. Baimė gimdyti  buvo nesuvokiama ir milijoną kartų didesnė nei pirmąjį kartą.

Artėjant gimdymo datai, gydytoja, nerimaudama dėl manęs, pasiūlė atvykti sutartą dieną 7 val. ryto ir ramiai, nesibaiminant atsigulti į ligoninės palatą.

Atvykau su vyru ir senokai paruoštu lagaminu. Mano nusivylimui, gydytoja po patikros ir vėl pasakė, kad nuskausminti ir šį kartą nepavyks, nes... jie gali tiesiog nespėti...

Ji pasiūlė atsipalaiduoti, nes ilgai laukti vaikučio tikrai nereikės. Netikėjau ja, buvau įpykusi ir tiesiog drebėjau iš baimės.  8 valandą ryto  gulėjau ant gimdymo stalo, 9 val. 19 min. gimė antras sūnus, kaip du vandens lašai panašus į pirmąjį...

Ji buvo teisi.

Sigita

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis