Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Mano gimdymo istorija: gyvybę išgelbėjo motiniška intuicija

Indrės istorija ypatinga tuo, kad jai nėštumo metu teko sunkus išbandymas preeklampsija. Šios be galo pavojingos ligos viena gydytoja nepastebėjo ir išsiuntė ją atgal namo. Jei moteris būtų paklausiusi, sako, šiandien nebūtų nei jos, nei sūnaus.

Nusprendžiau ir aš aprašyti savo gimdymo istoriją.

Ruošiausi tai padaryti sau nuo pat vaikelio gimimo, o dabar - ačiū Jums už progą.

2012 metų kovo 19 d. kuo ramiausiai krapščiausi namuose: marinavau ir ruošiau kepti šonkauliukus. Nupuškavau į senukus ir nusipirkusi pomidorų sėklų, jas net pasėjau! Žodžiu, jėgų daug, tiesiog mėgavausi dekretu ir laisvu laiku, kol vakarop apie 21 val. pasijutau keistai.

Ėjo 33 nėštumo savaitė.

Keistumas pasireiškė tuo, kad pradėjo mirguliuoti akyse, nepadėjo nei kontaktinių lęšių išsiėmimas, nei pagulėjimas. Vyro dar namuose nebuvo. Pasiskambinau sesei ir pasibėdavojau, kad šiandien būsiu persistengusi su veiklomis.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokia bjauria liga galime užsikrėsti nuo kačių?

Tačiau po pokalbio savijauta prastėjo greičiau, nei aš pajėgiau suvokti. Dabar pradedu suprasti, ką iš dalies jaučia insulto pakirstas žmogus, nes baisiausia, kas gali nutikti, tai suprasti, kad nebegali ištarti paprastų žodžių...

Liežuvis neklauso, žemė slysta iš po kojų.

Šioje vietoje turiu įterpti, kad nėštumas iki tol buvo tikrai nesunkus. Tik nuo didelio krūvio darbe dažnai kietėdavo pilvukas, o kitas dalykas - įtartinai daug priaugau svorio, tino rankos, veidas.

Taigi, grįžkime į lemtingąjį vakarą.

Sugebėjau šiaip ne taip paskambinusi 112 išlementi: Laukiuosi. Bloga. Adresas toks. Priekaištų neturiu. Greitoji buvo po 4 minučių. Aš išsigandusi jau atgavusi kalbos dovaną rėkiu, kad man turbūt insultas, spaudimas negailestingas: 190/100, nesuvokiu aplinkos.

Rengiuosi striukę. Veda. Sėdam į greitąją. O tą vakarą kaip tyčia dar iškritęs šviežias sniegas. Slidu. Važiuojame į Antakalnio ligoninę. Bet mano didelei nuostabai greitoji mane pristato ne į akušerijos poskyrį, o toliau nuo gatvės esantį vidaus ligų.

O čia ir prasideda filmo vertas scenarijus.

Kadangi jau apie 22 val., budinti gydytoja, kuri mane priima įsisupusi į kailinę liemenę, skaitanti žurnalą, nelabai apsidžiaugė mane pamačiusi. Paguldė ant kietos ceratinės lovos. Liepė gulti ant šono. Padarė kardiogramą. MAN. Kol kas niekas lyg ir nepastebi, kad aš su beveik 7 mėnesių pilvuku.

Spaudimą pamatuoja, jis toks pat aukštas! Ir tada lediniu ramiu balsu jau priimamajame laukiančiam vyrui praneša, kad gali vežtis mane namo. Kad mano spaudimas užkilo dėl pasikeitusio slėgio, vaistų man jokių neduoda, pasiūlo (dėmesio, medikai: tikriausiai tai bus pirmą kartą girdimas patarimas, kaip galima numušti spaudimą namuose, tik kodėl tada pasaulyje tiek daug hipertonikų) ramiai užsikimšti vieną šnervę ir pakvėpuoti tik per vieną šnervę kokį 10 kartų. Tą patį padaryti su kita šnerve.

Nekomentuosiu. Palieku tai skaitytojų pamąstymui.

O aš savo ruožtu apsirengiau ir pasakiau vyrui, kad niekur aš nevažiuosiu, nes jaučiu, kad man "šakės". Vaiko nejaučiu. Šlepsim abu pėsčiomis per slidų sniegelį iki kito korpuso - šįkart akušerinio.

Priima. Apžiūri. Išsigąsta. Šokiruoti, kad mane paleido namo ir dar nėščią su tokiu spaudimu. Baltymo šlapime daug. Viskas aišku - preeklampsija.

Lydi iki patologinio, klausia ar užlipsiu iki trečio aukšto, o aš dar iki galo nesuvokiu situacijos rimtumo. Paguldo, visą naktį kas pora valandų matuoja ir seka leliuko toniukus, man lašina magnį (tai buvo traukulių prevencijai, kurie galėjo prasidėti kiekvieną minutę).

Leidžia kažkokius vaistus (pasirodo, tai buvo vaikiukui, kad subrandintų jo dar nebrandžius plaučiukus). Ryte atsikėlusi laukiau vizitacijos, nes nerimas ėmė didelis. Koridoriuose visos sesutės kaip susitarę liepia man gulėti, nesuprantu ko. Atėjusi gydytoja švelniai bando mane pripratinti prie minties, kad rytoj bus mano vaikelio gimtadienis. Kaip tai???

32 savaitės ir kelios dienos.

Vaikelis turėjo gimti gegužę, žydint obelims ir kaštonams. Šokas. Ašaros. Daug geriau pasidaro sulaukus sesės, kuri tuo metu namuose augino mažą vaiką ir galėjo pas mane atbėgti. O tada visa diena - echoskopas, toniukų klausymas, anesteziologo vizitas ir t.t.

Kovo 21 d. 10:13 atlikus cezario pjūvį gimė žmogutis: 44 cm ūgio ir 1720 gramų. Išgirdau jo čaižų garsų klyksmą ir pasidarė ramiau. Dar ir dabar jo balsas tooooks skardus. Paskui sūnelį paskubomis išvežė į intensyvios terapijos skyrių, kur jam, kaip karaliui, jau buvo paruoštas šiltas inkubatorius. Mane išvežė į kitą intensyvios terapijos skyrių. Po Antakalnio klinikų, mėnesį praleidome Santariškių klinikose, Neišnešiotų naujagimių skyriuje.

Šiandien Erikui 1 metai ir 4 mėnesiai.

Jis nerealus gudruolis, laksto, kad nepagausi, o apetitas toks, kad vos beišmaitiname.

Beje, paneigiau skeptikų prognozes, kad po cezario, preeklampsijos ir reanimacijos neturėsiu pienuko. Galiu pasakyti, kad maitinu iki šiol. Sūnus stebina ir džiugina kiekvieną dieną. Jau pasivijo bendraamžius!

O kodėl mane surietė klastingoji preeklampsija, neaišku iki šiol, kaip  išsireiškė vienas terapeutas privačioje klinikoje, kurioje tyriausi nuo galvos iki kojų, „tai buvo labai didelė nelaimė".

Istorijos reziumė ir moralas:

Apie intuiciją: neklausykite, ką sako kiti, klausykite, ką sako Jums širdis. Tik jūs viena jaučiate savo kūną, savo leliuką, esantį jumyse. Jei jaučiate, kad reikia važiuoti pasitikrinti, tai ir važiuokite nors ir kas vakarą. Nes jei mes būtume grįžę namo, ryto nebūtume sulaukę - abu.

Beprotiškai vertinu gyvenimą, beprotiškai myliu savo sūnų!

Indrė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?