Mano gimdymo istorija: žinojau, kad gimdysiu ir auginsiu viena

Labai džiaugiuosi, jog sugalvojote gimdymo istorijų konkursą. Džiaugiuosi galėdama pasidalinti savąja ir tikiuosi, kad ji bus kažkam įdomi ir naudinga.

Pati viena auginu dabar beveik 6 mėnesių dukrytę, ir kiekvieną dieną, atrodo, tampu vis laimingesne.

Dukrytės atsiradimas buvo neplanuotas ir netikėtas. Ji atsirado, kai buvau netekusi vilčių kada nors turėti šeimą ir vaikų. Visi ankstesni bandymai kurti šeimą ir susilaukti vaikučio buvo nesėkmingi, o man jau artėjo 38 metai.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Taigi, balandžio 1-ąją netikėtai buvo pradėta mano mažylė, ir nors biologinis tėvas buvo apie tai informuotas, likome mes dviese...

Pirmieji nėštumo mėnesiai tapo išbandymu, kurio nelinkėčiau nei vienai besilaukiančiai.

Keli iš eilės genetikų atlikti tyrimai patvirtino, kad kūdikis gims su Dauno sindromu. Sunkiausia buvo, kad informacijos apie tai rasti sudėtinga, o draugių ir pažįstamų tarpe niekas nebuvo su tuo susidūręs, todėl begalinės nežinios laikas prailgo.

Tik penkto mėnesio pabaigoje sužinojau galutinius vaisiaus vandenų tyrimo rezultatus. Iki šiol prisiminus tą momentą, susigraudinu iš laimės...

Tada vaikščiojau po ramų Puškino parką ir paskambinau nuostabiajai savo genetikei Eglei Beniušienei, be kurios paramos ir profesionalios pagalbos nežinau kaip būčiau išgyvenusi tuos ilgus kaip amžinybė mėnesius. Išgirdau, kad rezultatai neigiami, ir aš turėsiu sveiką mergaitę!

Toliau rūpesčiai nesibaigė.

Dviguba virkštelė buvo apsivijusi aplink mažosios kaklą, ir medikai rekomendavo gyventi kuo ramiau. O man remontai nepabaigti ant nosies! Ramybės statybose nerasi...

Išsivystė anemija (mažakraujystė), būdavo silpna, kad net nepaeidavau. Bet nepaisant visko, tas laikotarpis vis vien buvo pats laimingiausias mano gyvenime. To nesulyginsi nei su daktaro laipsnio apsigynimu, nei su išsvajotomis kelionėmis po Australiją ar Šveicariją. Tam neprilygo jokie geriausi mano gyvenime nutikę dalykai.

Dukrytė turėjo gimti per Kalėdas, tačiau gimė po Naujųjų atlikus cezario pjūvio operaciją. 56 cm. Ir 4,2 kg pati gražiausia pasaulyje mažylė. Įsimylėjau ją iš karto.

Kaskart, kai ji saldžiai miega, ar kai išmoksta kažko naujo, tampu dar laimingesne ir labiau mylinčia mamyte. Nors atrodo, kad dar laimingesne būti neįmanoma.

Tiesa, iš karto po gimdymo buvo visko: dukrytės maitinimas mamos pienu iš nupjauto švirkšto, pieno laižymas iš puodelio, kiti žindymo "malonumai".

Tačiau nei ši patirtis (kuri jau galėtų būti kita istorija), nei vienišos mamytės patirtis (iki šiol sprendžiu klausimą, kaip ir kada spėti nusimaudyti:) nepakeitė pilnatvės jausmo širdyje.

Sutikusi nėštukę visuomet prisimenu save ir galvoju,kad jausmas nešioti mažą gyvybę po širdimi yra pats gražiausias pasaulyje!

Kristina

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis