Mano gimdymo istorija: dukrytę leido pabučiuoti į kaktą ir išnešė...

Rašau naktį, kai mano mylimukė dukrytė saldžiai miega, ir aš galiu ramiai papasakoti jos gimimo istoriją. Ilgai galvojau, ar rašyti, tačiau nusprendžiau, galbūt, ji kažkam leis nebijoti, juk pabaiga laiminga.

Tuo metu gyvenau ir dirbau užsienyje. Pastojau.

Tėtis išsigando atsakomybės. Likau viena. Nepagalvokit, neverkiu, kad taip nutiko, tik noriu pabrėžti, jog viską iškentėjau viena, be mylinčio vyro, be artimųjų, be draugų... Turėjau remtis pati į save.  Nemečiau darbų ir negrįžau į Lietuvą vien dėl finansų, turėjau rūpintis bent netolima mūsų ateitimi.

Taigi, nėštumas buvo lengvas, gerai jaučiausi, dirbau ir laukiau savo leliuko. Planavau dirbti iki aštunto mėnesio pabaigos, tačiau...

34 nėštumo savaitę nuvykau į polikliniką paskirtam echoskopui. Nusiveda mane į apžiūros kabinetą, paguldo, įjungia monitorių ir žiūri, kas manyje gyvena.

Kai pamačiau daktarės veidą,  maniau, man širdis sustos, nes pasirodė, kad manyje, ko gero, matė krokodilą... 

Niekada nepamiršiu to daktarės siaubo apimto veido, išsprogdintų akių ir jausmo, kad kažkas negerai. Ji greitai išbėgo iš kabineto, grįžo su kolege, vėl abi įniko į monitorių, tarp savęs kažką neaiškiai kalba. 

 Dieve, galvoju, kas čia darosi??? Sakau joms, jog jos mane gąsdina ir imu nerimauti.  

 Paaiškina, kad vaisius atrodo ne kaip 34 savaičių, o kaip  28 savaičių. 

 Vėl išbėga, atsiveda dar vieną specialistą. Jie ten taip įdomiai dirba, kad nebesupratau, kuris gydytojas, kuris -  akušeris. Tas specialistas irgi ''sulenda'' į monitorių, iš visų pusių maigo mano pilvuką, žiūri, galvoja, tariasi.

Pagaliau sulaukiu diagnozės : kūdikis yra labai mažas, dėl kažkokių priežasčių jis negauna tinkamai maisto, vaisiaus vandenys pasenę ir negeri.  Kūdikiui pavojinga likti manyje, reikia gimdyti.

 Apsiverkiu..

Man tik 34 savaitės, kaip galiu gimdyti neišnešiotą kūdikį? Juk jaučiuosi puikiai! 

''Reikia gelbėti tavo vaiką'' - sako,-  kitaip jis gali numirti.... '' 

Nustatė gimdymo datą po savaitės ir iki tol liepė kasdien ateiti pasitikrinti - stebėti širdelės tonų. Iš normalios nėštukės staiga tapau padidintos rizikos ligone.  

Važiuoju namo apsipylusi ašaromis, skambinu mamai ir verkiu... verkiu.... Labai bijojau gimdyti per anksti. 

Kitą dieną vėl atlieka echoskopiją, vėl matau persikreipusius iš išgąsčio veidus.  
Iki gimdymo yra laiko, tad skiria kūdikio plaučius brandinančių vaistų.

 Ir taip visa savaitę kasdien stebėjo mane ir mano mažą žmogutį. 

Atėjo ketvirtadienis, rugsėjo 29 diena. Man - 35 savaites ir 6 dienos. Kas labai keista, Anglijoje oras lyg mūsų Lietuvėlėje koks birželis, saulė kaitina, karšta, nė debesėlio. Galvoju, grįšiu iš poliklinikos, dar nueisiu prie jūros su savo pilvuku, pakvėpuosime grynu oru, pasidžiaugsime taip reta čia šiluma.  Bet...

Pasodina mane stebėti kūdikio širdeles tonų. Sėdžiu... Kūdikėlis mano ramus, miega... Kažką plepam su vertėja, net nepastebiu, jog seselės įtartinai stebi mane...

 Atneša saldžios arbatos, liepia išgerti, tada pieno atneša, vėl geriu... Pasiteirauja, ar jaučiu judesius, nuraminu, jog leliukas tiesiog miega, matyt. Tuomet jos pakeičia aparatą, nusprendusios, jog anas sugedo. Vėl saldi arbata, vėl pienas....O aš jaučiuosi puikiai!

Ir tada prasidėjo! 

 Sulėke pulkas daktaru : vieni stebi monitorių, kiti kažką tariasi, treti atėję kažko manęs paklausia... Tuomet vieni ima pasakoti cezario pjūvio operacijos galimas pasekmes,  tuo pat metu sesele veda kateterį į ranką, tada pakiša dokumentus pasirašyti. Kateterio nepavyksta įstatyti, pasipila kraujas...

Nespėju gaudytis, kas čia vyksta. Šiaip ne taip įstato kateterį, tuomet mane išveda į uždarą palata (nes čia yra viešas kabinetas, kur sėdi po kelias mamytes su tėčiais ir močiutėm ), perrengia.  Sodina į vežimėlį ir veža į operacinę. Dar pakeliui bando užmauti tamprias kojines, kad neiššokinėtu venos po operacijos. Nepavyksta...

Operacinėje laukia komanda daktarų. Ir vėl, vieni guldo ant operacinio stalo, kiti jungia reikiamą aparatūrą, spaudimo matuoklį... Atsisėdu ir verkiu, nes nebežinau, kas čia vyksta ir kuo viskas baigsis, neturiu galimybės nors telefonu kažkam ''įsikibti į ranką'', pranešti, kas vyksta ...

Apkabina mane seselė ir guodžia, jog ji lygiai taip pat gimdė, ir kad viskas bus gerai... Ačiū jai už tą šiltą akimirką...

Dingo vaiko širdelės tonusai, ir medikai nebegalėjo ilgiau laukti.

 Suleidžia vaistų į nugarą ir nebejaučiu apačios... Paguldo ir vis tik užmauna man tas baltas kojines. Pastato širmą, ir pradeda operaciją. 

 Tuo metu kiti daktarai blaško mano dėmesį, klausinėdami, kur yra Lietuva, kokia mūsų sostinė. Susiranda Lietuvos žemėlapį internete, parodo man :) Pasiūlo parodyti, kurioje vietoje mano gimtinė... Dar pajuokauja, kad aš angliškai kalbu daug geriau, nei jie lietuviškai...

Ir tada pajuntu vienintelį gimdymo skausmą, kai iš gimdos ima traukti leliuką. Skausmu, ko gero, tai nepavadinsi, bet tai buvo vienintelis mano gimdymo fizinis jausmas. Apima baimė, kas su manimi vyksta, kodėl jaučiu, juk mane nuskausmino... Kol aš bandau susiprasti, kas darosi,  ištraukia mano stebuklėlį.

Mažytė, mažytė mergytė, 1.337 kg, 35 cm.

Leido tik pabučiuoti į kaktytę ir ją išnešė.

Kol mane siuvo, vis galvojau, kaip ji, ar viskas gerai, juk ji tokia mažytė ir trapi... 

Pagaliau perkėlė į pooperacinę palatą. Nieko nelaukusi skambinu mamai. Abi verkiam. Ji, kad toli nuo manęs.  Aš, kad pagimdžiau per anksti.  

Po ilgų kelių valandų mane veža į palatą. Tuomet pasiprašau pas dukrytę. Mane nuveža į neišnešiotukų skyrių. Guli mano coliukė šiltame inkubatoriuje, ačiū Dievui pati kvėpuoja, tokia mažytė, juodais plaukučiais. Apsiverkiu, taip noriu paimti ant rankų, pamyluoti, bet negalima. 

Po 4 dienų mane paleidžia vieną namo.

Verkiu palatoje, verkiu grįžus namo. Kitos mamos parsiveža savo vaikus namo, o mano toli nuo manęs, inkubatoriuje, tarp svetimų žmonių... Raminau save, jog dukrelė ten turi draugų, juk tokių kaip ji, ten ne vienas. 

Penktą dieną po cezario pjūvio aš bėgau į autobusą, kad tik spėčiau pas dukrytę. Neturėjau kada jaustis silpna, negalėjau skųstis, kad man skauda. Tiesiog kas dieną, du kartus pirmyn atgal skubėjau pas savo žmogutį, kad tik spėčiau prieš maitinimą pakeist sauskelnes, kad tik leistu trumpam palaikyti ant rankų, kad praėjus dviem savaitėm, pati ją pamaitinčiau...

Tas mėnuo buvo ilgiausias mano gyvenime.

Kas dieną žiūrėdavau ligoninėje padarytus įrašus; stebėjau svorį, džiaugiausi už kiekvieną priaugtą gramą. Ji buvo absoliučiai sveikas vaikas, tik labai mažo svorio. Per tą mėnesį ji priaugo nepilną kilogramą, ir būdama 2.134 kg išvyko kartu su manimi namo. Pagaliau mes kartu! Ir nuo tos dienos nesame išsiskyrusios. Branginu ir saugau savo mažą stebuklėlį. 

Esu dėkinga Anglijos daktarams už operatyvumą, atsakingumą, rūpestį ir dėmesį.

Už tai, kad be kyšių atsakingai dirba savo darbą ir nelaukia, kada kas ir kiek įdės į kišenę. Ačiū jiems už dukrytę! 

 Ačiū mielai ir gerai vertėjai, kuri išbuvo su manimi iki nakties, kuri du kartus vos nenualpo operacijos metu, bet garbingai atsilaikė,  kuri buvo ne tik vertėja, bet ir draugė. Beje, draugėmis mes esame iki šiol.. 

Tikiuosi, mano istorija padrąsins mamas, kurios išgyvena panašią situaciją. 

Jurgita

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis