Mano gimdymo istorija: naujagimį priėmė lietuvis, danas, švedė ir vokietė

Jolanta, kurios gimdymą drąsiai galima pavadinti tarptautiniu, tikisi, kad jos istorija padrąsins visas būsimas ir esamas mamas, suteiks joms drąsos prieš didžiausią gyvenimo įvykį - gimdymą.

Nėštumas buvo labai planuotas.

Po pirmo bandymo pastoti ir patyrus persileidimą, dar kartą pastojus, visus devynis mėnesius jaudinausi, kad tik viskas būtų laimingai iki pat pabaigos. Buvo taip kaip ir tikėjausi.

Viskas prasidėjo labai ramiai, ir kaip dažniausiai nutinka, naktį. Tai buvo apie 3 val. ryto. Jau nenuostabu, kad į nėštumo pabaigą bėgiojimas į tualetą naktimis nebėra jokia naujiena. Tad tam eiliniam kartui atėjus pajutau, kad nubėgo truputį vaisiaus vandenų. Prieš pranešant vyrui džiugią naujieną, norėjau įsitikinti ar neklystu, tad nuėjau į vonios kambarį.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.
Kate MIddleton pasirinko neįprastą gimdymo būdą

Man lipant laiptais žemyn drebėjo visas kūnas. Mintyse skambėjo tik vienas sakinys: nejaugi ta akimirka jau atėjo! Supratusi, kad taip, ta akimirka tikrai jau, tad nuėjau atgal į miegamąjį pranešti naujienų. Ramiai paglosčiusi vyrui nugarą švelniai pasakiau tik vieną žodį - jau. Vyras, kaip ir daugelis vyru, sureagavo standartiškai. Pašoko iš lovos ir pradėjo bėgioti bandydamas apsirengti ir pasiimti visus reikalingiausius daiktus kelionei į ligoninę.

Mano gimdymas vyko Norvegijoje ir nuo namų iki ligoninės mus skyrė apie 100 km.

Tad kelias laukė tikrai ilgokas. Išsikviesti greitąją pagalbą irgi būtų buvę sudėtinga, nes ji iki mūsų būtų vykusi apie 40 km, o po to dar visas kelias iki ligoninės. Tad jau iš anksto buvom susitaria, kad jei viskas bus gerai, keliausime patys.

Kadangi buvau girdėjusi, kad pirmas gimdymas užtrunka ilgiau ir beto nejaučiau jokių sarėmių, nuraminau vyrą ir prieš kelionę pasiūliau papusryčiauti. Vyriškis tik į mane pasižiūrėjo klausiamu žvilgsniu, bet supratęs, kad aš nejuokauju, priėmė mano pasiūlymą. Pasisotinę ir pasiėmę reikalingiausius daiktus išvykom pasitikti į šį pasaulį atvykstančio mūsų mažojo.

Ligoninėje mus pasitiko draugiškas personalas.

Palydėjo mus į palatą ir liepė palaukti. Ilgai laukti nereikėjo. Mane apžiūrėjo, paklausė mažylio širdutę ir jei nebūčiau gyvenusi už tiek kilometrų, būtų išsiuntę namo, bet mes likome. Tai buvo liepos 26 d. ankstus rytas.

Visą dieną praleidus be jokio poilsio į vakarą pradėjau nerimauti. Esu girdėjusi bobučių pasakojimų, kad kai nubėga vaisiaus vandenys ilgai laukti negalima, nes mažylis gali uždusti. Nors, tiesa, tie vandenys pas mane bėgo po truputi. Tad neramus vakaras jau prabėgo ir išaušo liepos 27 d. rytas. Vis dar nieko. Jokių sąrėmių pas mane dar nebuvo. Aš kiek galiu bandau kuo daugiau vaikščioti, kad tas skausmas kuo greičiau ateitų. Jėgos senka, o nerimas su kiekviena valanda vis auga.

Akušerės mane ramino sakydamos, kad vandenys pilvelyje vis atsinaujina ir, kad pagal jų standartus, tokiu atveju, galima laukti 48 val.

Mano vyras įsitaisęs fotelyje bandė snausti.

Kiek nusiraminusi, pabandžiau ir aš. Žinoma, miego nebuvo jokio, nes prabudinėjau labai dažnai, bet nors po truputi kažkiek pavykdavo atgauti jėgas. Naktį man jau buvo visai nebejuokinga. Žygiavau koridoriumi kaip kareiviukas ir vis vaidenausi skyriaus personalui, primindama apie save, kad aš vis dar nepagimdžiau. Gydytojas užtikrino, kad jeigu nieko neįvyks iki ryto, tada jau galvos ką čia daryti.

Tačiau 28 d. rytą, mano ilgai lauktas skausmas, atėjo. Aš visa pavargusi, bet laiminga, kad pagaliau kažkas vyksta. Skausmas buvo tikrai nemažas ir tikrai neleidžiantis man nors kiek atsikvėpti. Akušerė man patarė, kad kol sarėmiai dar nėra stiprūs, man reikėtų nors kiek pailsėti, kad ištverčiau gimdymą. Tačiau kaip tu gali miegoti kai tau skauda.

Skausmas vis didėjo, kaip ir mano nuovargis.

Tada man buvo pasiūlytas epidūrinis nuskausminimas. Aš, žinoma, sutikau. Po jo man tarsi nušvito akyse. Buvau perkelta į gimdymo palatą ir tenai ramiai įsitaisiusi lovytėje pajutau, kad nebegaliu nulaikyti atmerktų akių. Vyrui pasakiau, kad nepyk, bet aš truputi užsimerksiu ir negalėsiu su tavimi pasikalbėti ir daugiau nieko nebeprisimenu.

Vadinasi, užmigau...

Pabudau ir pajutau, kad noriu jau stumti. Akušerė mane patikrino ir pasiūlė atsistoti. Taip pat informavo, kad atjungs epidūrinį nuskausminimą, nes tai mano pirmasis gimdymas ir ji nori, kad aš geriau viską jausčiau ir gimdymas būtų kuo sklandesnis. Aš vos neapsiverkiau ir prašiau to nedaryti, nes pagalvojau, kad jei vėl reikės kentėti dar ir skausmą prie viso nuovargio, tai man bus viskas. Nepaminėjau, kad jau 29 d. ankstus, ankstus rytas.

Man atsistojus mane labai supykino. Akušerė patikino, kad tai normalu. Mano vyras nežinodamas kaip man padėti bėgiojo su indeliais, nes aš vėmiau.

Tai taip po dviejų su virš parų prasidėjo ilgai lauktas gimdymas.

Man bandant stumti pajutau keistą jausmą tarsi norėčiau tuštintis. Kaip vėliau išsiaiškinau tai normalus jausmas ir su tuštinimusi neturintis nieko bendro, bet tada aš juk nieko nežinojau. Žinoma mano pastangos stumti susilpnėjo, nes pergyvenau, kad negi aš dabar gimdymo palatoje ir begimdydama dabar imsiu ir apsidirbsiu. Tad to jausmo lydima kankinausi ne viena valanda bandydama pagimdyti.

Į palatą atėjo gydytojas. Patikrino ir įsitikinęs, kad viskas gerai liepė toliau bandyti. Man sukilo temperatūra, o mažylio širdutė pradėjo labai dažnai plakti. Akušerė sunerimo, padidino skatinamųjų normą ir iškvietė gydytoją.

Mano vyras visada buvo šalia, laikė už rankos ir, turbūt, stenėjo kartu su manimi. Aš pabandžiau pakeisti pozą ir atsiklaupusi bandžiau toliau. Noro tuštintis jausmas niekur nedingo, bet aš buvau taip pervargusi, kad pagalvojau kas bus tas, bet daugiau nebegaliu ir pradėjau stumti iš visos širdies. Netrukus išgirdau akušerės prašymą nestumti. Tai buvo labai sunki minutė, nes nedaryti to, ko reikalauja visas kūnas, labai sudėtinga.

Atvyko gydytojas. Užsidėjo pirštines ir tą akimirką aš pagimdžiau. Gydytojas nusišypsojo ir džiaugėsi, kad nereikėjo nieko daryti. Po visko visi juokavom, kad gimė tarptautinis mažylis nes jo tėvai lietuviai, gydytojas danas, akušerė iš Švedijos, o seselė iš Vokietijos. Gimdymas truko apie 4 valandas.

Dvi ilgiausios paros mano gyvenime su laiminga pabaiga...

Mama Jolanta

Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis