Jaudinanti Monikos išpažintis: galėjau bet ką paaukoti, kad galėčiau tapti mama

Savo laišku aš noriu įkvėpti ir padrąsinti negalinčias vaikelio susilaukti šeimas. Viskas yra įmanoma! Tiesa, tam reikalinga kantrybė ir didžiulis noras, bei antrosios pusės palaikymas sunkiu metu. Tik mano atveju dar prireikė ir gydytojų bei vaistų...

Viskas prasidėjo tada, kuomet radau savo antrą sielos pusę, savo gyvenimo meilę. Su juo iškart jutau saugumo jausmą, pasitikėjimą ir vos ne pirmaisiais draugystės mėnesiais žinojau, kad šis vyras bus mano vaikų tėtis.

Jis tikriausiai jautė tą patį, nes po gerų metų mes ėmėm nebesisaugoti ir laukti ateinančio vaikelio. Tik mūsų angelėlis kažko labai, ilgai rinkosi mūsų šeimą...

Po gero pusmečio, vejama dviejų darbų ir mokslų aš susizgribau, kad kažkaip nepavyksta, kad dar nėra to teigiamo nėštumo testo. Tuo metu buvau 22 metų, nerūkiau, sportavau, negėriau - kaip toks sveikas žmogus nepastoja? Tikėjausi užtrukti kokius tris mįnesius, o gavosi apie trejus metus...

Susiradau privačią ginekologę ir nuvykau pasikonsultuoti. Mane patikrino ir patikino, kad viskas man gerai, kad esu jauna ir viskas įvyks savaime. Kad tokio amžiaus nereikia „vaikščioti ir ligų ieškoti“. Patarė ateiti nebent tik po dvejų „neužkibimo“ metų. Na, ir tuo metu jos žodžių man pakako. Toliau ta pati rutina ir nesisaugojimas.

Ėjo antrieji metai. Aplinkoje vis dažniau atsirasdavo nėščių draugių, pastebėdavau mamytes, bestumdančias vežimėlius, praeinančias nėščias moteris... Slapčia už jas džiaugdavausi ir mintyse vis galvodavau, kodėl ne aš, kodėl ne aš stumdau tą vežimėlį?..

Kartą nuvykome pas mano tėvus. Buvo nuostabi diena, sėdėjome visi lauke, šildėmės saulėje, kol staiga pajutau nemalonų pilvo maudimą. Kadangi tądien turėjau susirgti moteriškomis ligomis, nubėgau į tualetą susitvarkyti. Tai, ką išvydau, atsiminsiu dar ilgai... Tai buvo iškritęs mažytis embrionas, kuris turėjo aiškią formą, milimetrines rankytes... Ankstyvas persileidimas... Oi, kaip tuo metu man širdį persmelkė ir pakirto kojas, kaip susijaudinau nuo tos minties, kad galėjau būti mama, bet, deja, nebūsiu.

Grįžtant namo vyras mane guodė, sakė, kad viskas bus gerai, esam dar jauni, turėsim vaikų ankščiau ar vėliau. Bet man tuo metu lyg įsijungė kažkoks motiniškas instinktas ir aš vaikų norėjau DABAR.

Nuo tada prasidėjo mano desperatiškas noras turėti vaikelį. Vaisingų dienų sekimas, ovuliacijos testų gadinimas, tų pačių nėštumo testų gadinimas... Kiekvieną mėnesį aš nelaukdavau menstruacijų, kiekviena vėluojanti diena man teikdavo vilčių, vis galvojau: „Jau. Tikriausiai, dabar jau!“

Bėgdavau pirkti testų, bet juos pasidarius ar kitą dieną sulaukus nelabųjų, mane apimdavo liūdesys. Tada žinodavau, kad vėl teks visą MĖNESĮ laukti...

Ėjo tretieji nepastojimo metai. Nėštumo testų buvau sugadinusi šimtus. Net vaistines jau keisdavau, neidavau į esančią netoliese, nes ten jau mane pažindavo kaip nuolatinę pirkėją.

Tuomet aš susiradau dar kitą privačią ginekologę. Nuėjusi papasakojau savo istoriją, o ji man net nedariusi jokių tyrimų(!) pasakė, kad man tikriausiai bus antifosfolipidinis sindromas ir man reikia gerti skystinančius kraują vaistus. Nes tikriausiai mano pastojimas nutrūksta, nes per virkštelę kraujas neprateka, negauna deguonies ir vaisius žūsta. Buvau įtarus, kad man ne vieną kartą ankstyvasis persileidimas yra buvęs, nes nėštumo testas kartais rodydavo antrą juostelę, tačiau po poros dienų vis susirgdavau. Na, ką, bėgte bėgau tų vaistų pirkti ir mėnesio pabaigoje jau tikėjausi rezultatų. Eilinį kartą teko nusivilti ir mesti vaistus į šiukšlinę, nes man tas kraujas jau būdavo toks skystas, kad iš nosies bėgdavo kraujas po dvi valandas, o įsipjovus į pirštą, kraujas krešėdavo tik po kokio pusdienio.

Kitą mėnesį bėgau pas dar nematytą ginekologę. Ji buvo užkietėjusi natūralistė, gamtininkė, nes mane apžiūrėjusi irgi pasakė, kad esu dar jauna, gamta duos, liepė nepergyventi, gerti ramunėlių arbatą ir negalvoti apie tai. Bet tik negalinčios pastoti moterys supras, kad neįmanoma tiesiog apie tai negalvoti, nes tas noras yra tiesiog didesnis už sveiką protą...

Išaušo diena, kuomet aš susiradau dar vieną privačią ginekologę. Ji buvo visai kitokia, negu anksčiau aplankytosios. Nesakė, kad esu dar jauna, nepaminėjo jokios gamtos ar „tu dar palauk“. Ji iškart man liepė hormoninius tyrimus pasidaryti, kraujo tyrimą, skydliaukės tyrimą, ir dar kažkokių tyrimų, kurių tiesą sakant aš jau neprisimenu. Vyrui liepė pasidaryti spermogramą.

Viską abu pasidarėm ir su tyrimų atsakymais dar kitą mėnesį lėkiau pas ją. Tyrimai buvo idealūs, tiek mano, tiek vyro. Tuomet liepė man išsitirti chlamidijas. Ir čia viskas buvo gerai. Gydytoja man negalėjo pasakyti jokios diagnozės, nes iš visų tyrimų piršosi išvada, kad mes esame sveikut sveikutėliai. Kartais taip būna, kad neranda gydytojai priežasties. Ji man pasiūlė laukti arba tiesiog gydyti kaip mane kaip nevaisingą, pasitelkiant patį pirminį žingsnį - hormonų terapiją. Aš, žinoma, sutikau, nes buvau jau pavargus psichologiškai nuo desperatiško noro tapti mama.

4 mėnesius iš eilės ėjau pas ją antrą savo menstruacijų dieną. Ji turėdavo pažiūrėti, ar nėra cistų, nes tuomet negali skirti vaistų - nes jie tik cistą užaugintų. Ir vis būdavo po mažą cistukę, tad vis negalėdavo jų skirti. Penktą mėnesį pagaliau jau galėjau išgerti 5 tabletes ir buvo liepta grįžti 13-14 ciklo dieną, kad pažiūrėtų, koks ir kiek kiaušinėlių pavyko užauginti.

14 ciklo dieną ji man apskaičiavo, kad reikės nusipirkti vadinamąjį "sprogduką" ir poryt susileisti jį į pilvą, kad susprogdintų kiaušinėlį ir per tą vaisingiausią periodą reiks atlikti "namų darbus". Patikėkit, kaip man tą dieną drebėjo ranką, kai ištraukiau iš pakuotės tą adatą su vaistais... Prakaitas pylė, silpna darėsi, bet noras buvo didesnis už mano visas baimes.

Likus 5 dienoms iki menstruacijų pradžios, jutau keistą krūtinės jautrumą. Net keista, dabar save prisiminus, kokia aš rami buvau tą mėnesį, kaip ko gero pirmą kartą negalvojau apie pastojimą (tuo metu mes kraustėmės į naujus namus, tad turėjau kur nukreipti mintis).

Pirmą dieną nesulaukus mėnesinių pagalvojau, kad reikia pasidaryti testą, nes ta krūtinė tikrai kažkokia neįprasta. Na, ir ką, testas visu ryškumu suspindo per mažiau nei pusę minutės! Bėgte lėkiau tą dieną pas savo ginekologę su ryškiu testu, o ji man tik patvirtino nėštumą! Labai keista nuotaika buvo tą dieną ir tuo pačiu jaučiau tokį palengvėjimo, vidinės ramybės jausmą...

Nėštumas buvo sklandus, su pradžioje būdingu pykinimu. Tik nėštumo gale prasidėjo mažakraujystė, tachikardija, buvo sunku, nes priaugau daugiau nei 25 kg.

Gimdymas vyko taip pat sklandžiai: beveik termino dieną, naktį nubėgus vandenims, aš ramiai pažadinau vyrą, nuvažiavome į ligoninę. Aš buvau taip psichologiškai pasiruošusi ir taip gimdymo laukiau, kad baimės nebuvo visiškai jokios.

Neatsisakiau ir epidūro, nes skausmas jau buvo nežmoniškas, nors gimdos kaklelis dar tik 5 cm buvo prasivėręs. Gavau porą lašelinių skatinamųjų, nes vaiko galvutė buvo nenusileidusi, o sąrėmiai per trumpi. Išstūmiau galiausiai gal tik iš 10 karto. Labai stipriai plyšau: gimdos kaklelyje, aplink esančiuose audiniuose man buvo padaryta apie 50 siūlių, siuvo mane pusantros valandos. Bet tuo metu ant manęs gulėjo JI - mažytė 3070 g ir 50 cm angeliukė, kuri mane šildė ir leido savyje atrasti jėgų. Ir taip - mano ilgametis noras pagaliau išsipildė. Aš pagaliau turiu nuostabiai gražią, SVEIKĄ dukrytę! Aš - MAMA!

Tad, linkiu jums nesiblaškyti, neužsisklęsti savyje. Kiek įmanoma labiau atsipalaiduoti ir nebijoti kreiptis į tinkamus specialistus - šių laikų medicina labai pažengusi, ji jums tikrai padės, kaip padėjo mums!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis