Esu mama jau antrą kartą. Pirmo vaikelio susilaukėme, kai man ir vyrui buvo po 20 metų. Metai bėgo, sūnus augo greitai ir štai jam jau devyneri. Kai pradėjo eiti į mokyklą, su vyru vis dažniau pakalbėdavome, kad reikėtų dar vieno mažylio.

Pradėjau gerti folio rūgštį, o vyrui nupirkau vitaminų – ruošėmės juk abu. Ir kas galėjo patikėti, kad po daugiau negu aštuonerių metų galima pastoti iš vieno bandymo (mes to dar nežinojome).

Buvo vasario pradžia. Sūnus susirgo gripu, pradėjau sirgti ir aš, nors daug metų nesiskundžiau jokiomis ligomis. Pasidarė neramu, tad po geros savaitės pasidariau testą – neigiamas. Atsikvėpiau, juk gripas – tai ne juokai. Gerai nepasveikusi išbėgau į darbą.

Gripas komplikavosi į sinusitą. Gydytojas išrašė antibiotikų savaitei. Dėl viso pikto prieš gerdama pasidariau testą – neigiamas. Bet „mano dienos" vėlavo... Bėdą suverčiu gripui ir antibiotikams.

Užsirašau pas ginekologą, o ten – eilės. Po savaitės iš jo išgirstu naujieną – penkios savaitės nėščia! Nežinojau, juoktis ar verkti. Pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo gal negimdyti, juk gėriau tiek vaistų... Vyro ši žinia irgi nepradžiugino. Juk taip ruošėmės, planavome, o likimas pakišo kiaulę.

Susirandu rimtesnį gydytoją, nubėgau pasikonsultuoti ir parodžiau, kokių vaistų gėriau. Jis nenugąsdino, tik nusiuntė išsitirti pas genetikus. Čia vėl mėnesį teko laukti. Koks košmaras laukimas ir nežinia... Atrodo, nešioji gyvybę, su kuria gali tekti atsisveikinti.

Atėjo ilgai laukta diena, atvažiavome į Vilnių. Mums pasakė, kad vaisius vystosi gerai, o suvartoti vaistai gali sukelti lūpos ir gomurio trūkumus, bet jie gimus kūdikiui operuojami ir pataisomi. Tačiau gydytoja patikino, kad ši tikimybė mažėja, nes prieš pastodama gėriau folio rūgšties. Tyrimai buvo geri. Taip ir pasiliko mūsų mažylis mamos pilvelyje augti.

Prabėgo devyni mėnesiai ir spalį gimė antras sūnus. Svėrė 4 kg svorio ir 54 cm ūgio, o svarbiausia – sveikas!

Per Kalėdas prie šventinio stalo dalydamiesi kalėdaitį padėkojome Dievui už šį stebuklą.