Simonos gimdymo istorija: diena, kai gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė

Artėjančiai Motinos dienai skirtas gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Rašykite mums el.p. portalas@tavovaikas.lt ir baigiantis mėnesiui įdomiausios istorijos autorei padovanosime dovanėlę.

Simonos pasakojimas:

„Darbe uždariau savo kabineto duris ir sudvejojau, ar nuimti nuo durų vardo kortelę, ar palikti. Juk ne savaitę nebūsiu, o dvejus metus. Galiausiai iškrapščiau iš po stikliuko ir apsukau lapelį, tebūnie – šios -ienės už durų nerasite. Ir tik pamačiusi baltą lapą, supratau, kad jau laukiu kito etapo savo gyvenime. Laukiau taip, kaip turbūt nieko gyvenime nesu laukusi. Taip laukiau, kad tiesiog pavargau.

Penkios savaitės, regis, tapo puse metų. Visi klausimai: „Na, ar jau galima sveikinti?“ mane tiesiog erzindavo.

Mindžikavau namie pirmyn atgal ir laukiau. Mielai būčiau vaikščiojusi lauke, bet pro langą mačiau atsispindintį kuo kokybiškiausią, arenos vertą ledą, tad drįsdavau išeiti pasivaikščioti tik įsikibusi vyrui į parankę.

Likus savaitei iki termino, paprašiau vyro, kad nupirktų gimnastikos kamuolį (su kuriuo, beje, ir dabar nesiskiriu), skaičiau, kad švelnus siūbavimas gali paskatinti gimdymo veiklą. Ir siūbavau, lingavau, taip pat kalbinau, kutenau pilvą, nekantraudama norėjau susipažinti su dukryte, o ji niekur neskubėjo.

Štai vakare vyras į šaldytuvą krauna prekes ir ant žemės iškilmingai metro spinduliu išsitaško kiaušinis. Pasijuokiam, kad vyras jau eitų „šildyt mašiną“, nes pats dangus siunčia žinią. Vietoje to, sugalvojome pažiūrėti serialą.

Pirma valanda nakties, o mes dar žiūrime, kaip žavusis Šerlokas ieško nusikaltėlių. Visą vakarą lanko kažkoks keistas jausmas. Bet negi po tokio ilgo laukimo jau gali būti TA diena? Žinoma, ne... Turbūt dar savaitė prabėgs...

Taip svarstant pajaučiau, kad tas „keistas jausmas" virsta konkrečiu nenupasakojamu sąrėmiu. Vyras vis dar netiki. Patariu jam pabandyti numigti. Netikėčiausia, kad jis taip ir padaro. Vėliau sakė, kad mat nesitikėjo, jog tikrai gimdysiu.

Aš išlaukiau, kol „keistas jausmas" tapo „oi oi kaip skauda" kas septynias minutes. Nuėjau į dušą, svarstydama, kad reikia dar kartą nusiskusti kojas, nes kaip čia taip važiuosiu. Vandenys taip ir nenutekėjo. Pažadinu vyrą 5.30 ryto. Keliaujam? Vyras šaltu veidu pradeda važiuoti darbo kryptimi. Sankryžoje kaltas apsisuka, sako, pasimetė. Mašina vis dar neįšilusi, be reikalo nepaklausėme kiaušinio perspėjimo.

Nuvažiavome į Vilniaus gimdymo namus. Kaklelis atsivėręs apie 4 cm. Apžiūros nemalonios. Vandenys nenubėgę. 6 ryto registravomės, dukrytė gimė 18.20 val.

Jausdama tankėjančius sąrėmius, esu visiškai nedėkinga žaviajam Šerlokui, juk galėjau kuo puikiausiai miegoti iki pirmos nakties, o dabar kur jau numigsi. Vaikštau, kol sąrėmiai tampa tikrai varginantys. Pasikviečiu daktarą ir prašau epidūro.

Įvedant adatą pajaučiu skausmą, greitai sureaguojama, bet kairė kūno pusė kuo jautriausia, o dešinė koja it rąstas, kurio negaliu pajudinti. Visgi sąrėmių nejaučiu, juokiuosi, kad jei tiktai taip skauda, tai, brangusis, gimdysiu ir gimdysiu. Ateina daktaras, sako, kad nejaučiu sąrėmių, nes jie dingo, mat taip kartais po epidūro būna.

Nuleidžia vandenis, romantikos jokios procedūroje, bet neskauda. Kaklelis nustojo vertis. Liepia sėsti ant kamuolio, prijungia skysčių lašelinę. Vyras padeda atsisėsti, nes vis dar nevaldau kojos. Grįžta skausmas. Jeigu galvojau, kad prieš tai skaudėjo, dabar jau galvoju, kad anksčiau „maudė". Gulu atgal ir ruošiamasi gimdymui. Pamenu sakant, kad pajusiu tempimą, kada vaiko galvytė „įsistatys". Kur jau ten nepajausi. O tuomet prasidėjo stūmimas. Nemeluosiu, kad man neskaudėjo. Man skaudėjo tiek, kad pradėjau atsijunginėti. Bet gydytojai ir vyras buvo šalia. Medikų darbas stebuklingas, esu be galo jiems dėkinga.

Tarp stangų pro langą mačiau, kad lauke sninga. Buvo 2017 vasario 19 diena. Kada gimė mūsų dukrytė išgirdau lauke čirpiant paukštį. Tada supratau, kad pavasarį esu mama. Atėjo ramybė. Vaikutis gimė sveikas, tik smulkus 2,79 kg. Padėjo ant šildymo lentos.

Vyras, kuris visą tą laiką buvo šalia, padėkojo man, nuėjo prie mūsų mergytės ir neslepiamai susigraudinęs pasakojo, kokia ji nuostabi.

Netrukus mažylę atnešė prie manęs, o ji, nieko nelaukusi, dar užsimerkusi, susirado krūtį ir pradėjo žįsti. Tą vasario 19-ąją žiemą keitė pavasaris, o mano ir vyro gyvenimą neatpažįstamai pakeitė mergaitė vardu Austėja“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis