Gydytojas Egidijus Jakiūnas – atvirai apie įsimintiniausius gimdymus, nutikusius per jo praktiką

Sakoma, kad gydytojo akušerio ginekologo specialybė yra pati gražiausia, nes jis pirmasis pasitinka į pasaulį besibeldžiančią naują gyvybę. Tiesa, kartais tai daryti tenka ekstremaliomis sąlygomis.

Gydytojas akušeris ginekologas Egidijus Jakiūnas atvirai apie įsimintiniausius gimdymus, nutikusius per jo praktiką.

Pirmas kartas

„Paties pirmojo gimdymo, kuriame teko dalyvauti, pamiršti neįmanoma. Jį išvydau būdamas ketvirto kurso medicinos studentas. Gyvybės beldimasis į pasaulį pasirodė toks nežemiškas, paslaptingas ir kartu nepaprastas, kad iškart supratau, jog rinksiuosi kaip tik gydytojo akušerio ginekologo specialybę. Puikiai pamenu ir pirmąjį gimdymą, kurį priiminėjau pats, be vyresniųjų kolegų. Tąkart labai jaudinausi. Ir ne tik tąkart, baisu buvo dirbti, ko gero, trejus pirmuosius metus, nes prasidėjus gimdymui kartais sprendimą tenka priimti per sekundę. Baimė suklysti, priimti neteisingą sprendimą, kai jau nebebus kelio atgal, jaunam gydytojui išties didžiulė. Teorinių žinių turėjau labai daug, bet praktika yra visai kas kita. Teorinių žinių nepakanka, nes kad įvertintum, kaip vaisius jaučiasi, kad suprastum, kaip guli, vėliau, kaip slenka, kaip jaučiasi gimdyvė, reikia nemažai praktinių įgūdžių. Šios žinios nėra aprašytos jokiuose vadovėliuose, jos įgyjamos po daugybės bemiegių naktų, praleistų gimdymo skyriuje."

Keisčiausias gimdymas

Gyd. Egidijus Jakiūnas teigia, kad tokiame gimdyme, kuris vėliau būtų pasakojamas kaip anekdotas, jam dalyvauti neteko. „Vis dėlto vieną gimdymą su šypsena prisimenu iki šiol, nors vyko jis prieš kelerius metus. Į mūsų ligoninę atvyko beveik penkiasdešimties metų gimdyvė – „linksmų plaučių" moteris. Ji juokavo, kad likimas iškrėtė pokštą ir „ant senatvės" padovanojo penktą kūdikį. Ką darysi, sakė: „Reikia gimdyt, nors iš tiesų jau anūkų laukiu." Gimdymui įsibėgėjus moteris dar papasakojo, kad netrukus turėtų gimdyti ir jos duktė. Papokštavome, kad būtų smagu joms kartu pagimdyti ir pagyventi kartu šeiminėje palatoje. Taip mums besikalbant mane iškvietė apžiūrėti kitą gimdyvę, kuri ir pasirodė esanti mano linksmosios pacientės duktė. Tad įvyko taip, kaip juokavome – abi gimdyvės su savo naujagimiais gulėjo toje pačioje palatoje, o visam mūsų ligoninės skyriui šis atvejis buvo didžiulis stebuklas. Būna ir taip."

Jauniausia pacientė

„Jai buvo 13,5 m. Tai mergaitė, kuri net nežinojo, kas tai yra mėnesinės, niekuomet jomis nesirgo, nes pastojo per pirmą ovuliaciją. Ši gimdyvė buvo visiškas vaikas, įsikibęs savo mamai į ranką ir į mus žiūrintis didelėmis akimis. Džiaugėmės, kad ją į gimdyklą atlydėjo ir labai palaikė mama, mat mergaitė nesugebėjo suvokti, kas vyksta jos organizme, kas tai yra gimdymas. Net ir po gimdymo jai neprabudo motiniškas instinktas. Manau, kad tą kūdikį ir augina močiutė – ne tikroji mama. Nors ši mergaitė ir buvo per jauna nėštumui, vis tiek sveikintina, kad šeima ją palaikė ir padėjo. Juk dabar visuomenės požiūris nepalankus šeimai, moterys skatinamos siekti karjeros ir gimdyti labai vėlai, tad išties sveikintina, kad ši mano jauniausioji pacientė nebuvo tėvų verčiama nutraukti nėštumo. Beje, gimdymas buvo gana sklandus, nors ir baiminausi komplikacijų, mat tiek per jaunoms, tiek pagyvenusioms gimdyvėms gimdyti yra sunkiau. Jaunos lietuvės organizmas dar nebrandus, nepasiruošęs gimdymui. (Trylikos metų afrikietės organizmas yra kur kas brandesnis, nes juodaodės mergaitės subręsta anksčiau už baltaodes europietes ir joms toks ankstyvas nėštumas nebūtų ekstremalus.) Vyresnio amžiaus gimdyvei sunkiau gimdyti, nes audiniai jau ne tokie elastingi kaip jaunystėje, be to, ir sąnariai ne tokie lankstūs.

Gimdymas automobilyje

Pasak gyd. E.Jakiūno, kiekvieną mėnesį viena arba ir daugiau gimdyvių nespėja atvykti į ligoninę ir pagimdo greitosios pagalbos arba nuosavame automobilyje. „Ligoninės personalo jau nieko nebestebina kas kiek laiko pasirodantys išbalę vyrai, besišaukiantys pagalbos. Kartais dar spėjame iš automobilio iškelti gimdyvę ir nusivežti į gimdyklą, o kartais jau randame automobilyje su kūdikiu ant rankų. Jeigu pasirodo kūdikio galvutė, jau nėra kito kelio, tik priimti gimdymą čia pat, automobilyje, pastatytame ligoninės aikštelėje. Kartą man teko greitai čiupti antklodes ir tiesti jas ant asfalto, mat moteris gimdė ant galinės automobilio sėdynės ir galėjau jai padėti tik pats įsitaisęs ant žemės. Naujagimį pirmiausia šiltai suvyniojome ir išnešėme į ligoninę, paskui perkėlėme ant neštuvų gimdyvę ir nuvežėme susiūti tarpvietės bei apžiūros. Gimdyvė jautėsi labai rami, gimdė susikaupusi, tačiau ką teko patirti jos vyrui, kuris vežė jau gimdančią žmoną į ligoninę, galime tik įsivaizduoti."

Gimdymas, kurio nenorėtų pakartoti

„Nors dažniausiai gimdymas būna sklandus, gražus ir be komplikacijų, kartais pasitaiko tokių, kurių nesinorėtų pakartoti arba dar kartą pamatyti, – sako gyd. E.Jakiūnas. – Prieš kelerius metus į ligoninę atvyko gimdyvė, turinti rimtą protinę negalią. Prasidėjus sąrėmiams jos liga paaštrėjo, gimdyvė tapo agresyvi, nesileido apžiūrima. Ji buvo be galo fiziškai stipri, nes kai sąmonė neslopina agresijos, žmogus tampa labai stiprus. Nei aš, nei personalas negalėjome jos nei nuraminti, nei prisiliesti ar juo labiau apžiūrėti. Moteris susigūžė kampe ir nieko neprisileido, tad nežinojome, kaip laikosi jos kūdikis, ar jis jau slenka gimdymo takais. Į pagalbą teko kviestis stipriuosius kolegas chirurgus, kurie padėjo suleisti raminamųjų vaistų, o vėliau ir lengvą narkozę. Jeigu ne toks grubus medicininins įsikišimas, kūdikis nebūtų išgyvenęs. Ši gimdyvė gimdė natūraliai, mat nors sąmonė ir prislopinta, sąrėmiai vis tiek vyksta, o kūdikis gimsta. Kadangi pati gimdyvė kūdikio nestūmė, teko jį traukti vakuumu. Kai į gimdymo namus atvyksta psichinę negalią turinti gimdyvė, visada ją apžiūri psichiatrai ir nusprendžia, ar saugu po gimdymo atiduoti kūdikį, o moterį paguldyti į bendrą palatą".

Pagalbos šauksmas

„Dažniausiai naktimis pažadina ne gimdyvių, o kolegų skambučiai. Kadangi neįmanoma numatyti, koks bus gimdymas, kiekvienas yra šiek tiek kitoks, kartais nutinka komplikacijų ir norint joms užkirsti kelią pritrūksta rankų. Pasitaiko, kad gydytojas elgiasi tinkamai, tačiau jam niekaip nesiseka vienam susitvarkyti. Tuomet padedame vienas kitam, o tokia pagalba būna neįkainojama. Beje, dažniausiai tokie pikti pokštai nutinka per šventes, tad iš anksto vieni kitų išsiklausinėjame, kas bus mieste, o kas išvyks iš jo, kad prireikus visuomet galėtume išsikviesti pagalbą", – sako gyd. E.Jakiūnas.

Apie laimę dirbti mėgstamą darbą

Gyd. E.Jakiūnas: „Kiekvieną kartą, kai pamatau sveiką naujagimį, nusišypsau ir suprantu, kad mano specialybė – viena gražiausių. Tiek daug gerų emocijų, ko gero, nėra jokiame kitame darbe. Kitos specialybės (galbūt išskyrus plastikos chirurgus) gydytojų darbas yra liūdnas, mat jie susiduria su ligomis, bėdomis, o mes dažniausiai – su laime ir džiaugsmu."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis